Man dvidešimt septyni ir man viską skaudą
Aš negaliu patenkinti kvailų savo norų
Ieškau kas man sutvertų gražų vaizdą
O aš žiūrėčiau ir stebėčiausi juo kaip vaikas

Pavargau sukt ratus aplink tuštumą
Pavargau sukt ratus aplink tuštumą
Pavargau sukti tuštumą aplink save

Štai kelias kuriuo einu
Aš pradedu atsiminti
Aš jau buvau čia
Dabar atsimenu viską
Aš vėl radau tave
Mes nesimatėme tūkstantį metų
Šįkart aš praeisiu pro šalį
Šįkart ėjimas man padės viską užmiršti