Išmėtytos naktys, išbirę minutės,
Eilėraštis kreivas, prakiurę eilutės,
Tik padrikos mintys ant atviro delno,
Kurias aš mielai išbarstyčiau nuo kalno…

Gal vėjas surinktų jas sau į kišenę
Vėliau, kiek palaukęs, pagirdytų žemę
Verksmingom eilutėm, senom telegramom,
Keistom ir nelauktom gyvenimo dramom…

Gal žodžiai suplyšę pavirstų į kalbą,
Eilėraštis tuščias - į vakaro maldą,
Kurią dovanotume parkų suoliukams,
Paklydusiems ir užmirštiems atvirukams…

Ir taptų jau lengva laikytis už rankų,
Svajones susiuvus paleisti į dangų,
Stovėti po vyšniom, kai žiedlapiais lyja
Ir jausti, kad vienas jau kito nebijom…