Prarado savo ramybę,
iškerojusią godžiai,
Pripratę prie savo didybės,
Tusčiai ir nuobodžiai,
Kur traukia tavo keliai?
Kas tavo spindulius audžia?
Kuo dega tavo vaikai?
Kas tavo neprietelius baudžia?

Tyla suspengia ir apkurtina, vilkais staug…
Iš saujos plyšta, drąsko, degina, ir veržias lauk…

Paskubėk!
Kas gi žadina tave?
Kas neregimas tau ranką tiesia?
Pažiūrėk!
Kas taip degina tave?
Nesibaigiantis kelias į šviesą...

Mojavo ginklai visagaliai,
Ir ašmenys akmenį kirto,
Pabiro gilės į dirvą,
Kelionė į nežinią virto...

Sukausto plienu ir apkurtina, vilkais staug...
Iš sapno kyla, tvinsta gyslomis ir šaukia – jau....

Pažiūrėk!
Tai tik laiko dykuma,
Kam į nebūtį aukoji tiesą?
Pažiūrėk!
Ne akis plačiai atmerkęs,
Ir atrasi savo kelią į šviesą....
Atrasi, atrasi, savo kelią į šviesą……