Atėjo nelaukti laikai, tavęs neklausė niekas,
Ir vėl išspjautas į vienatvę kūkčioji lyg vaikas,
Ir tavo dienos tokios gražios ištirpo praeity,
Beliko juodos šaltos naktys randų pilnoj širdy.

Ir kai nieko nebereiks paleist tą sekundę švelniai skęsi tyloj,
Palikęs gėdą tik palaimoje savoj.
Nebematai vilties, nebejauti, kad po nakties nušvis aušra,
Tave užspaudęs šitas svoris ant pečių.

Paklydęs savo mintyse viską gražiai matei,
Pilntavės prasmėje paniręs amžinai.
Kas atsitiko tau? Kiek dar gali to klausti?
Kam pasiryžęs tu šiam svoriui nusimesti?

Kiek save atsimenu tenorėjau semti gyvenimą delnais sklidinais,
Kiek save įprasminau, tai lygiai tiek kartų į nebūtį sulindau,
Ir jeigu tau kaip ir man tiek beprotiškai kartų tekę iškęsti,
Pakilk virš nakties, virš žvaigždžių, virš gelmės,
Nusispjauk ant mirties ir eik klausydamas savo širdies.

Ir kai nieko nebereiks paleist tą sekundę švelniai skęsi tyloj,
Palikęs gėdą tik palaimoje savoj.
Nebematai vilties, nebejauti, kad po nakties nušvis aušra,
Tave užspaudęs šitas svoris ant pečių.