(savidestrukcijos balsas)

Dulkės pakelia dulkes.
Grėsmingi šešėliai slegia pilką žemę.
Mirtis jau beveik siekia nagais pabaigą
Tai tik laiko klausimas.

Rit: O aš čia, nejudu iš vietos
Tarp dulkių ir netrukus dulkėse
Neturėdamas ką prarasti
Ramiai laukiu iki galo. Laukiu pabaigos.

Ant negyvų kūnų žygiuoja dar vos gyvi kūnai.
Vėjas pakelia purvinas it skurdas dulkes.
Skrieja tolyn sunerimę paukščiai.
Pragaro durys atviros, bet manęs jau nieks nesustabdys.

Negaliu daugiau pakęsti nerimo ir nevilties.
Negaliu daugiau ištverti šio nesibaigiančio šleikštulio.
Nereikia man daugiau jūsų džiaugsmo nei vilties.
Nurimsiu tik tada, kai viskas bus sunaikinta.

(šypsenas naikinu tylėjimu...)