Siūbuoju aš dūmų kamuoly, atsipalaiduoju savo mintyse
Apsigaubęs gyvenimo apsiaustu, slystu koridoriaus sienom trupiom
Jom juodas šešėlis atiduoda kasdienybę tylią
Tuštybę užpildau savo iškarpytom nuotraukom
Sumaištis / ateitis akmenuotu kalnu kyla
Aidas pasilieka išdraskytam viduje
Lietuje / kelyje nukrenta dar vienas lašas
Besikartojantys beprotystes kadrai
Išpainiokit vielą, kuri spaudžia mano sielą
Įsiskverbiu į nesibaigiančią dieną
Aš su tavim, aš su tavim
Apkabinu tavo grožį į toly žiūrinčiom akim…

Apsivyniojus tavo sielą tyliu
Laikui pasibaigus aš laukiu
Tavo judesiai išduoda jausmus


Mus jungia skirtingų sudėčių laidai, dreba kūnas, bujoja kirminai
Pasiklydusių sielų balsai, sapnai pavirsta realybės pamatais
Nagais bandau kabintis, gyvenimo klaidas išpinti
Bet bet bet smėlis vis byra, kiekvienas trupinėlis suformuoja nepramušama skydą
Gruodžio mėnesį saulė kyla…
Aš pasislėpęs nuo kitų, bet ne nuo savęs
Karštame duše sunaikinu vidinį purvą
Ieškau išėjimo iš požeminių rūmų, tačiau vis užkliūnu už skausmo ir vilties
Bandau atsikelt ir keliauti tolyn, bet negaliu sustoti nes sustos ir laikas
O ištirpti danguje nenori niekas...