Kai pamenu tave, tą rugsėjo naktį,
lijo lietus, laukėm velnias žino ko.
Gyvent atrodė pokštas lyg mažytė staigmena,
mintyse prabėga, kelias pas tave.

Ir kai būna gera žinau,
tai iš svaiginančio dangaus.

Lyja lietus per visą naktį,
atrodo, kad jau niekad nepasibaigs.
Kad ir į pasaulio kraštą su tavimi keliaut,
pasiimsim tik žodžius iš drumzlino lietaus.

Ir kai būna gera žinau,
tai iš svaiginančio dangaus.

Lyja lietus mano sieloj,
lyja lietus – ir mūsų šokis,
dar nepaskutinį kartą, mus į naktį sugražins,
lyja lietus.

Nepaskutinį kartą pasiklydę žodžiai,
lyg lietaus lašai, širdyje nugrims giliai.
Galbūt tuomet suprasime, kad aukščiau dangaus jausmai,
jie pasilieka taip aukštai lyg nakties žiedai.

Ir kai būna gera žinau,
tai iš svaiginančio dangaus.

Lyja lietus mano sieloj,
lyja lietus – ir mūsų šokis,
dar nepaskutinį kartą, mus į naktį sugražins,
lyja lietus.

Ir vėl atrodo tobulas dangus,
mums akis atvers iš naujo.
Kai pasieksime sraunios upės krantus,
laisvės pojūtis gaivus, tarsi lyjantis lietus, rudens lietus.