Tu ir aš vienam kely,
visos mintys priešaky,
mūsų laikas senka greit,
ten kur baigiasi sapnai.
Aš nesistengiu būt kažkuo,
man reikia laisvės kaip naujos dienos,
kuri vėl pasitiks delnuose nakties.
Tu pažiūrėk koks nuostabus,
šiąnakt gilus dangus,
vėl paklausyk ką jūra kalbės,
kokie tie žodžiai iš gelmės.


Ar tu jauti tą patį ką ir aš ?,
tą aukštį, kuriame tik mes,
vien mūsų mintys ir žodžiai lyg medžiai.

Priedainis:

Medžiai – aukšti, aukšti,
jie lyg dangus mano pasauly,
kaip meilė, kurią jaučiu, vėl ja tikiu.
Medžiai – aukšti, aukšti,
jie lyg dangus mano pasauly,
kaip meilė, kurią jaučiu, iš naujo ja tikiu.

Ten kur tavo akys, jos lyg šešėliai tamsoje,
jos nuolat mano sapne,
ten kur debesys plaukia,
galbūt jie mane nuves toli.
Kely, naktis, sieloj sumaištis,
jausmai aukštai, kaip danguje aitvarai
ir amžinas vėjas siaučia širdy,
lyg medžių šakas drasko viltį.