Mėgstamų grupių, tokių kaip Paradise Lost, Tesseract, Pure Reason Revolution, Deftones, Caligula‘s Horse  ir kai kuriuose Opeth dainų tekstuose pastebiu tendenciją eliminuoti įvardžius ir slėptis už anoniminio „they“. Jei yra įvardžiai „I“ ir „You“, tai būtinai sukama uodega , kad tik nereikėtų pavartoti demaskuojančio „she“. Velniškai erzina, kuomet giliniesi į tekstą ir negauni konkretumo.

Dabar daina War of Being anot Danieliaus atskleidžia kovą dėl kontrolės mums braunantis pro baltąjį realybės triukšmą. „Mums“ teikia vilties jog man ir jai, kas dainos pradžioje kuo kruopščiausiai užmaskuota ir tik dainos pabaigoje „vilnijančios garbanos išpintos“ išdavė, kas slypi po antrąja kauke. Mane taip erzinęs statinis traškesys per visą dainą, išnyko tą akimirką, kai supratau, jog tai ir yra „realybės baltas triukšmas“, apie kurį užsiminė autorius. Kova – tai melo pardavimas (įpiršimas), siekiant susitaikymo. Ar kažkas panašaus, man rodos.

Alinanti, nekomfortiška daina, bet užvaldanti iki mazochistinio pasitenkinimo, kai į pabaigą ji tampa šviesesnė, viltingesnė ir palytėta katarsio. Tačiau man dainos apogėjus yra atkarpa 1:38- 2:13, kur charakterizuojama antra kaukė. Dar be Danieliaus vokalo labai išraiškingai suskamba Eimoso Viljamso bosas, persipinantis su Eklo Koni gitara. Aplamai, daina superinė ir  visi instrumentai gauna savo žvaigždės akimirką.

Visas kūrinys yra chaotiškas ir sunkus, kaip ir apie ką yra parašytas, iki paskutinės dalies, kurioje pagaliau pasireiškia melodiškumas su pusėtinu viltingu resolve'u. Vis traukia klausytis kartas nuo karto ir aplink jį tvyro kažkokia tai didybė, kuri sukuria ypatingą jauseną kai tikrai įsijauti į kūrinį.