Over yra mano klausomiausias pastarųjų kelių metų Peter Hammill albumas (o galbūt ir vienas klausomiausių albumų apskritai). Bet net n dešimčių perklausų nepadėjo mano suprasti šios dainos. Hammill'is, nors ir jo vokalo emocinis spektras gan sukompresuotas šioje dainoje, vis tiek yra geroji dainos dalis. Aranžuotė užtat man nepatinka. Ne tai, kad orkestrinė instrumentuotė PH braižui netiktų, bet daina tiesiog per ilga, per liūliuojanti, be ryškios kulminacijos, be ryškios instrumentuotės viduryje. Nuolatos jaučiu tokią tuštumą ir nuobodulį klausydamas šios dainos. Po jos sekanti Betrayed yra daug stipresnės emocinės sūpynės, daug stipriau per sąmonę trenkiantis kūrinys, todėl jis man kaip reabilitacija. 

Bet pastebiu, kad mano nuomonė apie šitą kūrinį yra gan kontroversiška lyginant su kitais PH fanais – paprastai jie liaupsina šį kūrinį.

Šiam kūriniui 7 balai, o PH standartais čia yra labai mažai. 

Konkreti miuziklinė arija a la Vestsaido istorija. Melodija labai švelni, graudi, tačiau be frustracijos agonijos.

Šią dainą kartu su Alice ir My Room (Waiting for Wonderland) sieja vienas ir tas pats asmuo. Ar tai nutrūkusi meilė, ar mylimosios netektis, nežinau, bet įvykis Piterio 77-78 m. kūrybai padarė milžinišką poveikį

Tokios Hammillio dainos kaip ši, kai išgirsti pirmą kartą be didelio efekto nuojautos, tiesiog parbloškia ir sutrypia, sumaišo su žeme tave, ir po to jau niekas nebebūna taip pat.

Daina atlikta gyvai Vokietijoje. Nors įrašas prastos kokybės, tai netrukdo atsiskleisti emocijoms, ir per prastą vaizdą vis tiek matosi Hammillio veidas, nuo kurio atitraukti akių neįmanoma...