Ką tu turi dienos pabaigai?
Ką turi, ką tu darai?

Tie kurie savęs nerado
Kenčiantys nuo bado
Tie kurie dar stengiasi ir daro
Stilingai rengiasi ir šūdą mala
Man būna liūdna daros
Stebint tuos kurie sušalo
Aš, būna kartais parinuosi
Grūzas susidaro
Aš, būna, kad būnu laimingas
Kai svajonės pildos
Toks paprastas ir sudėtingas
Aš rimtas tik todėl,
Kad neatrodyčiau juokingas
Visi mes žmonės visų įvairios mintys
Vienas pasaulis, o gyvename skirtingai
Kartais einu, kartais pasilieku
Pasitinku lietų, traukiny dar liko vietų
Bilietų į vieną pusę į svajonę, gali niekur
Veidų jūroje kurioje kasdien paskęstu
Bet neužgęstu. Bandau suprast save,
Nelaukiu, kad į krantą vėl išmestų
O pats plaukiu. nes tikiu žodžiu
"ieškok kaip duonos ir surasi,
Kad ir kaip sunku, bet suradęs nepameski"

Jūra veidų, vienas jų tavo
O Tu esi Tu, tai kovok iki galo

Man irgi kartais būna juodos dienos
Kai vienu metu užgriūna visos bėdos
Jautiesi lyg būtum likęs vienas
Pasaulyje kur lietos ir saulėtos properšos jau nemielos
Kas dieną randi naujų svajonių
Abejonių bis naujų... idėjų, Tikėjime..
Judėjome, link pažinimo to ką
Vadini savimi, kartok,
Sako: dar ne vienas toks esi...
Matai, kad trūksta aplinkui noro
Iš akių dingsta, visos tavo sugalvotos dvejonės...
O kam tie principai, jei pats į tankumynus įlipai
O užmynęs skaudžią vietą, girdint vėjui,
Tylėjai ir nesupratai...
Žudai jau nužudytą
Kad taptumei baisus
Nes numarinti gyvą
Tau per daug sunku
Kiekvieną rytą, lauki vakaro
O vakare vėl ryto,
Ir taip dienoj, naktį,
Vėliai neprotingai klysti
Jei manai, kad drąsiai,
neprotingai klysti,
reiškia būti vyru
O aš šiandieną ne didvyris
Atradęs savo problemas
Savo ašaras, savo laimes,
O galų gale save...

Jūra veidų, vienas jų tavo
O Tu esi Tu, tai kovok iki galo...

Jie nepanašūs, tokie skirtingi
Kartais drąsūs, kartais bijo prisiminti
Į save iš šono pažiūrėti ir šiukšles susirinkti
Silpnybes nugalėti būna kartais tingim
Eiti tais pačiais keliais, kad prisiminti
Aš toks pats, irgi, tiesiog stebiu
Ir pamatau daugiau, nei akys tų
Kurie praradę viltį, mėgsta pasigirti
Bet nebenori kilti, Tikiuosi šito nepamirši
Žinau jog sunku tau priprasti prie savęs,
Nes būna mintys(e) kelias tiesiu tampa
Būni spaudžiamas į kampą
Rankos pačios jau nusvyra
Tada vadiniesi, kad pats iš vidaus vis subyri
Yra dar tokie kuriems nerūpi
Į kurią jie suka pusę?
Yra ir uždusę, o yra tie kurie iki dabar dar dūsta

jūra veidų vienas jų Tavo
O Tu esi Tu, tai kovok iki galo...