Kas gali būt laisvės arčiau?
Kas gali būti daugiau?

Tarp nuleistų galvų, neaprašytų posūkių
Ieškojau tobulybės – neradau net užuomazgų
Tikėjimas vedlys, neleisk jo versti negalia
Net jeigu neregėjai, nežinai, kuo kvepia pergalė

Tegul ne viskas iš natų, tegul – neišvengiama
Ir tebūnie tai stebuklas – mes juo gyvename
Galim išeit. Ir tai neįvyks niekad
Arba čia ir dabar įrodyt – mes liekam

…net jeigu tai tiesa…
Ir mums išties nepavyko
Mes sulauksim…
Nes mūsų geriausia dar neparašyta!

PRIEDAINIS

Tu privalai skambėt (x5)

Ką atsakytum, jei pripažinčiau – pavargau
Užtenka, kiek yra, tiek to, nereikia daugiau
Ką atsakytum, jei… nuspręsčiau paleisti
Pasauli, ar suprastum? Ar atleistum?

Kvailys nemato. Kvailumas teisia.
Ar tikrai mes per maži svajot? Per silpni keisti?
Prie „tos vienintelės“ kur matė ne tik stiprų
Ką pasakytum, jei pasaulis užtiltų?

Sėkme, laime, stiprybe, Tau rašau šią dainą
Leisk bent žvilgtelt dar… prieš Tau išeinant
Dieve, nuprausk tuos pavargusius veidus,
Kur beliks iš mūsų užsklandom nusileidus

Ir rodos nieko nėra… ko dar nebuvę
Ir nieko nieko nėra… ko jau nebus
Viršūnės ne amžinos. Jas nuplaus lietus
Bet kol kas tai laisvė. Ir ji apie mus

PRIEDAINIS

Tu privalai skambėt (x9)

Kaip pagarba!
Tėvo balse skamba!
Ir jei užkimsi pakeliui!
Sūnus užbaigs tavo dainą!
Kaip ilgesys!
Motinos akim tampa!
Ir neužkimt jau pakeliui!
Pakol mes – vienybe skambam…

Kas gali būti laisvės arčiau…
Kas gali būti daugiau…