Dažnai aš pagalvoju, koks man išauš rytojus,
Kas šiandien bus, po metų, dešimt ar dviejų...
Ir kas po mano kojom, ar pragaras, ar rojus...
Man visa tai reikšminga ir labai svarbu.

Ką valgau, kuo kvėpuoju, kam naktį dovanoju,
Kas man į savo sielą dar atveria vartus.
Jei aš dar reikalingas ir truputį laimingas,
Tai reiškia, kad tikriausiai aš vis dar gyvenu.

Pakilk aukštai kartu su dangumi,
Nusišypsok, tu čia esi.
Tegu išnyksta pilkas liūdesys,
Juk tiktai vieną kart šioj žemėj gyveni.

Aš niekad negalvoju, koks man išauš rytojus,
Kas šiandien bus, po metų, dešimt ar dviejų...
O kas po mano kojom, ar pragaras, ar rojus...
Norėčiau tai visa širdim pajausti iš tiesų.

Gal tu sakai ir tiesą, tik reikia eit į šviesą
Ir likusiam gyvenimui užsiaugint sparnus,
Kad laisvas tarsi paukštis pasiekčiau svaigų aukštį,
Kad patikėčiau tuo, kas telpa žody „gyvenu”.