Tyliai plaukia mėnulis virš upės,
Viskas gęsta nakties tamsumoj,
Šiam pasauly man nieko nereikia,
Tik matyti tave amžinai.

Tik matyti tave begaliniai
Ir gėrėtis tavo gražumu,
Susitikti su manim tu vengi,
Vakarais tu skubi prie kitos.

Aš išeinu, tu lieki čia vienas,
Kol dar plaka krūtinėj širdis,
Nusibodo gyvent ir mylėti,
Karštos meilės jau gęsta ugnis.

Kaip pavasarį gėlės pražysta,
Taip ir aš dėl tavęs pažydau,
Tu prisiekei man‘ vieną mylėti,
O dabar tu mane užmiršai.

Ir kada man šviesioji saulutė
Kapines taip meiliai nušvies,
Akmuo baltas lyg sargas kapinių,
Jis prie kapo per amžius budės.