Matau rūkuose skęstančias kalbas –
Tai vizijos ir jausmo mišinys.
Kvėpuoju aš Naktim, ištiesęs ranką,
Kas sekantis tą tylią paslaptį išvys?

Ir mano pėdsakai samanose
Kas karta vis negilesni.
Nykstu aš Būtyje, kintu Viduj –
Jausmai vis stipresni ir stipresni!

Ir pagaliau pavirsta keras
Konkretybe, suteikiančia jėgų.
Iš pelkių gilumų iškyla liepsnos
Ir dega, dega josios atspindy akių

O tosios akys... Jos išvysta,
Kaip plazda vėliava juoda, juoda, juoda...
Pačioj joje, jos Esmėje
Ir glūdi paslėpta mano siela!...