Tai buvo vakaras, toks pat, tai buvo balsas kitas,
ten kur žemė ir dangus, tik mėlynumo toliai,
vos rusenantys žmonių veidai, krito niekur paleisti karoliai,
ir vargani delnai palikę metų svorį,
nejaučiantys speigų žiemos, Sausio vasarinio oro,
viską sugalvosiu, aš gyvenu sapnais, ženklais,
garsais, visad laukiančiais namais,
vieta pasitikėjimo, sau išsiųsti laiškai,
savęs nesupratimas, melancholiška Neris,
Nemuno drumzlėtas rytas, alėjos bromai,
maži langeliai, jau laimė, šiluma ir viltys,
Su saulės patekėjimu, Taip. Jie mus pergyvens,
Juk Tu žadėjai, pažadais ar galima tikėti atsakyk,
pasimetę etapuose, amžinam chiriko laukime ilgų šešėlių.
Tai buvo vakaras, toks pat, tai buvo mintys kitos
žuvusios ir vėl naujai atgimusios.

Tai buvai Tu! Tai buvo balsas Tavo!
Dienos vasaros džiaugsmingosios sugrįš,
kur jos dingo, dabar tiktai betoninės pakrantės,
debesys pilki, šis miestas savyje,
Aš savyje, savam rūke,
Ištirpdys šviesa, matai kaip viskas keičiasi,
męs negalime palikti čia,
Taškas – A, Taškas – B,
žodis – Taip, žodis – Ne,
ei kaip gyveni savam pasaulyje,
ar ir ten yra.. Ar ir ten yra apgaulių?
Ar tau lengva jas matyti? Smėlis byrantis iš saujų,
Visą traukianti jėga žemės..
Mūsų nepaleis, nepaleidžia paukščių,
tačiau jiems skirta ją įveikt,
spinduliai žaižaruojantys,
tarp medžių, vakaro gaivi vėsa,
Ta pati, bet medžiuose tik kartą atsipalaiduot,
pamiršk viską, pamiršk miestą,
priežastis vertusias judėti jos ne Tau...

Tai buvo vakaras,
toks pats žara raudona,
horizontą glostantis,
tai buvo balsas tavo
niekuomet man nepabostantis,
dabar žinau tikrai,
tai buvo viltys, tai buvo norai..