I want to paint you poems full of fire,
you who I do not know.
Now my mind is tested with love which
twists and wavers from side to side and which
some day soon you may see...
I want you to cascade through ten thousand
rainbows with me and dredge mountains
from the sea:
you who I now begin to know. But emotion is pent up inside,
too scared of dying again to live,
and meanwhile I must endure your
red-copper hair screaming like a
water-baby black eyes stare
from my ceiling:
you who I now truly know...
Now I cannot see too clearly
and already my trellis stands bare...
How can I break free of these overclinging
arms which entwine and enfold me?... And reach
to the clear blue sea?
I want you to know, but how can I
tell you? I want you to see
but my own eyes are blind...
The Octopus now enfolds me,
I know you too well...
Sakyčiau, tai pati moderniausia Van der Graaf Generator debiutinio albumo daina. Daugelis jų buvo lydimos Hammillio akustinės gitaros, tačiau atsirado ir palaidų instrumentuočių, kurios nepritapo prie bendro konteksto, užtat kitoks, išsiskiriantis skambesys tikrai sužavi (kalbant apie Black Smoke Yen). Octopus formulė yra dar sudėtingesnė - stiprios instrumentinės partijos, The Least We Can Do is Wave to Each Other stiliumi grojantys vargonai, ekscentriškas grojimas bosu ir lyrika, tinkanti į kategoriją "beprotiškai fantastiška".
Keith Ellis boso partija vietomis tikrai verčia iš klumpių. Net ir tarp profesionaliausių bosistų repertuaro reikia paieškoti dainų, kur būtų įvelta tokių dinamiškų boso partijų.
Hammillio balsas priduoda kokias dvi trečiasias viso dainos efekto. Stipru ir žavinga.
Atkreipiau dėmesį į pagrindinį šios dainos instrumentą - vargonus. Tai bene pirmoji vargonų solo partija Van der Graaf Generator repertuare. Pradėjau ją lyginti su H to He ir Pawn Hearts laikų įrašais. Ką pastebėjau - aišku, įranga praėjus pusantrų metų jau žymiai geresnė, Bantonas naudoja jau rimtus vargonus, sintezatorius... O čia vos paprasti vargonėliai ir daugiau nieko. Kaip tai atsispindi skambesyje? Šioje dainoje labai jaučiasi harmoningas ir švelnus tonas, tuo tarpu nuo H to He, ypatingai koncertinių atlikimų įrašuose, kur Bantonas soluoja vargonais, skambesys stiprus ir vargonų jėga tiesiog "plėšosi į visas puses". O norint palyginti tikrąjį skirtumą, nereikia klaidžioti į pelkes. Turim ilgą dviejų dainų sintezę - Squid 1/Squid 2/Octopus (kitur vadinama Giant Squid/Octopus). Čia vargonai sudaro harmoningą skambesį, bet neturi jėgos, o vat anoje ilgoje dainoje vargonai skamba labai stipriai ir šiurkštokai. Dėl to VdGG skambesys einant laikui vis modernėjo. Ypatingai derėtų atkreipti dėmesį į minėtos dainos partiją po dviejų Octopus dalies posmų, Killer vargonų solo, Lemmings bendrą skambesį, A Plague of Lighthouse Keepers dalis: Kosmos Tours ir The Clot Thickens (dar we go now galima įtraukti).
Žiūrint iš bet kurio kampo ir iš bet kurio atstumo, ši daina vis tiek atrodys originaliai:
Gal as cia toks vienas bet talking heads ir REM nera 1 hito grupes! Gal jos legendines labiau nei nightwish, marduk ar net within temptation bet cia kaip kam
2013 m. sausio 22 d. 14:52:37
Sakyčiau, tai pati moderniausia Van der Graaf Generator debiutinio albumo daina. Daugelis jų buvo lydimos Hammillio akustinės gitaros, tačiau atsirado ir palaidų instrumentuočių, kurios nepritapo prie bendro konteksto, užtat kitoks, išsiskiriantis skambesys tikrai sužavi (kalbant apie Black Smoke Yen). Octopus formulė yra dar sudėtingesnė - stiprios instrumentinės partijos, The Least We Can Do is Wave to Each Other stiliumi grojantys vargonai, ekscentriškas grojimas bosu ir lyrika, tinkanti į kategoriją "beprotiškai fantastiška".
Keith Ellis boso partija vietomis tikrai verčia iš klumpių. Net ir tarp profesionaliausių bosistų repertuaro reikia paieškoti dainų, kur būtų įvelta tokių dinamiškų boso partijų.
Hammillio balsas priduoda kokias dvi trečiasias viso dainos efekto. Stipru ir žavinga.
Atkreipiau dėmesį į pagrindinį šios dainos instrumentą - vargonus. Tai bene pirmoji vargonų solo partija Van der Graaf Generator repertuare. Pradėjau ją lyginti su H to He ir Pawn Hearts laikų įrašais. Ką pastebėjau - aišku, įranga praėjus pusantrų metų jau žymiai geresnė, Bantonas naudoja jau rimtus vargonus, sintezatorius... O čia vos paprasti vargonėliai ir daugiau nieko. Kaip tai atsispindi skambesyje? Šioje dainoje labai jaučiasi harmoningas ir švelnus tonas, tuo tarpu nuo H to He, ypatingai koncertinių atlikimų įrašuose, kur Bantonas soluoja vargonais, skambesys stiprus ir vargonų jėga tiesiog "plėšosi į visas puses". O norint palyginti tikrąjį skirtumą, nereikia klaidžioti į pelkes. Turim ilgą dviejų dainų sintezę - Squid 1/Squid 2/Octopus (kitur vadinama Giant Squid/Octopus). Čia vargonai sudaro harmoningą skambesį, bet neturi jėgos, o vat anoje ilgoje dainoje vargonai skamba labai stipriai ir šiurkštokai. Dėl to VdGG skambesys einant laikui vis modernėjo. Ypatingai derėtų atkreipti dėmesį į minėtos dainos partiją po dviejų Octopus dalies posmų, Killer vargonų solo, Lemmings bendrą skambesį, A Plague of Lighthouse Keepers dalis: Kosmos Tours ir The Clot Thickens (dar we go now galima įtraukti).
Žiūrint iš bet kurio kampo ir iš bet kurio atstumo, ši daina vis tiek atrodys originaliai:
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas