Nors Veins man nepretenduoja į mėgstamiausios The Revolution By Night albumo dainos titulą, bet vis labiau ir labiau pamilstu šitą dainą. Tiesiog tai yra chromatiškai turtinga daina. Nors posmas skamba kaip paprastut paprastėl i-v C minore, tačiau posmas užsibaigia iv-♭II (perėjom į C fryginę skalę?). Dar daugiau chromaticizmo atsiranda priedainyje. Čia jau mano minimalus, savamoksliškas muzikos analizės supratimas nebetempia, nes atrodo, kad mes moduliuojam, bet velniažin į ką, nes priedainis startuoja E♭ akordu ir vis dar turime plaukiojantį C minorą, bet ką priedainyje veikia G♭–F–D♭ cadenza, nežinau. Atrodo, kad visos dainos metu yra maišomos dvi tonacijos: viena, kurioje vyrauja C, E♭, G (matyt C minoras), o kita, kuri turi D♭, F ir G♭. Kad ir kas tai, ko nemoku įvardyti techniniais terminais, bebūtų, tas chromaticizmas suteikia dainai daug spalvos. Aš ypač dievinu tą G♭–F–D♭ motyvą, jis skoningai disonuoja tiek viduj savęs (dėl pustonio intervalo), tiek su likusia dainos dalimi. 

Atsitraukiant nuo harmoninės dalies, aštri Revolution stiliaus gitara labai gerai kontrastuoja su riebiu sintezatoriaus garsu. Tempo dinamika irgi simpatiška: daina greita posme, bet priedainyje pereinama į half-time'ą, tai prideda savotiško šarmo priedainiui.

Nors iš pradžių dainą vertinau persisverdamas 8/9 riboje į aukštesnę pusę, dabar jau man ši daina artėja prie 9/10 kartelės. Bet kol kas paliksiu stiprų 9-etą.