Mus gožia mitinės galimybės,
Tačiau mes joms esame permatomi.
Jos mums yra tarsi nutolę kalnai,
Tarsi krintanti pro langus šviesa,
Tarsi užsiūta daiktų šešėliais,
Tarsi neatsispaudusios pėdos.

Nuolat auštanti galimybė būtų savimi.

Vis stabtelim prie geležinkelio užkardų,
Kurių kiekviena perrišta juoda kokarda,
O tolumoj tyliai šniokščia pakrantės
Ir aš milžinišką ketaus obuolį
Ridenu užmigusio žvėries kupra,
Pakėlusio uodėgą,
Virš seilėtos bedugnės.

Nuolet auštanti galimybė būti savimi.

Ten krosnyse riečiasi iš džiaugsmo
Pirmieji žodžiai, išdovanoti imbecilams,
Ten saujos kupinos ataušusių žvaigždžių,
Maišomos viena su kita,
Kol maišas užmaunamas ant galvos.
Ten sausainiai yra nuojautos formos –
Į kiekvieną jų galima susižeisti,
Nes tai yra

Nuolat auštanti galimybė būti savimi.