Pabudo rytą Kukutis
ir mato – jis pats
guli šalia nebegyvas.

Troba atšalusi,
o pro duris mato –
ant snieguoto kalnelio
šermenims skerdžia kiaulę.

Prie stalo moterys
duonriekiu ieško kažko
atverstuos plaučiuos.

Ir mato Kukutis pro langą:
leidžiasi aeroplanas,
pakyla išgąsdintos varnos.

Pro kitą langą,
nosis prie stiklo priploję,
žiūri
buriatų vaikai.

O pro virtuvės langą –
po Niagaros kriokliu
giminės verkia Kukučio,
atsirėmę į mašinas
ir labai ryškiai
fotografuodamiesi.

Galvoja Kukutis:
kaip gražiai viskas vyksta,
kaip manęs gailis,
kaip gerai apšneka –
tikriausiai
duos man kokią premiją,
ranką paspaus
arba pagirs
visuotiniam narių susirinkime.

Pabudo rytą Kukutis
ir mato...

Pabudo rytą Kukutis
ir mato – jis pats
guli šalia nebegyvas...