For real. Ieškau daugiau tokių kūrinėlių jo kūryboje, ir deja, pasigendu. Ši įžanga į albumą tikrai įspūdinga, ir daugiau šie skambesiai albume nebepasikartoja. Bet jei ponas The Weeknd dar pasistengs ateityje ir pabandys dar panašiai paeksperimentuoti, būtų realūs šansai man pradėti vadinti vienu mėgstamesnių šių laikų pop atlikėjų. Neabejoju, kad eksperimentų dar bus, nes jis nuo pat pradžių atrodo mėgo tai daryti ir matau, kaip jo karjera gali rutuliotis į dar įdomesnius bandymus. We shall see.

Vat tokiu briliantu The Weeknd atidaro savo naujausią albumą Hurry Up Tomorrow. Mano manymu čia yra viena geresnių dešimtmečio pop dainų visais aspektais: tiek neitin tipiška dainos struktūra (su išplėtota įžanga ir labiau roko muziką primenančią kulminacinę sekciją), tiek harmoniškai (tikrai esama sofistikuotų akordų progresijų, ypač vokalo partijose), tiek savo patraukliu skambesiu: ritmo sekcija, stojanti šiek tiek prieš 2 minučių ribą, labai groovy, boso skambesys man nežymiai asocijuojasi su Depeche Mode post-Violator bandymais. Labai įdomus bridžas ties 3:05 su abrazyviniu sintezu ir būgnų mašina, imituojančia greitą hi-hat'o tarškėjimą. Egzotiškiausias dalykas šioje dainoje yra produkcija: nesuprantu, kaip yra pasiekiamas įspūdis, jog VISI instrumentai yra kažkur toliau, o ne epicentre. Juk įprastai kažkas yra priekyje, bet dabar muzika plaukia kažkur tolėliau palei horizontą. Galbūt mušamųjų skambesys yra arčiausiai epicentro, bet ir tai man neaišku. Labai pasisekęs eksperimentas, be abejonės 10 balų.