Kaimynų soduose prisirpo tamsios uogos,
kaimynai soduose kilnoja bokalus,
o mūsų vyšnios nusiaubtos ir nuogos,
o mūsų sodas tuščias ir tylus.

Kuo priviliot guodžių varnėnų gaują,
kad pas mus atpultų su aušra?
Tegu sau švilpia, pešasi, uogauja,
prabudę juoktumės... Tik uogų nebėra.

Mes nesulaukėme. Pašėlęs siausmo alkis
ir baimė, kad kiti tas uogeles sules,
atvijo mus į sodą, ir mes vyšnias suvalgėm,
skubėdami, virpėdami suvalgėme žalias.

Sudeginom kvailai bevalę savo aistrą,
suplėšėm nejučia į trupančias dalis
palaimos nežinič. O uogos buvo aitrios,
glamonės grubios, trumpas sotulys.

Kaimynų soduose prisirpo saldžios vyšnios...
Algimantas Mikuta