Srūva nerimu akys, širdyje tamsu ir niūru.
Tokios šaltos ir vienišos tapo mano išsekusios akys.
Jos tyliai žvelgia ir stebi liūdnus ir sulinkusius žmones,
Slenkančius savo eile į gilias užmaršties ūkanas.

Tiek skausmo, nerimo.. tiek laimės, jausmų ir vilties.
Tiek beprasmių, beverčių gyvenimų šliaužia link užmaršties.

(Pergalės karta didžiuojasi, o aš..)

Užmerktose akyse atmerkiu akis.
Nupurto vaikiška baimė - Kas aš?? Ir Kodėl?!
Mirtyje save visada atpažįstu.
Gyvenime - retai.
Paskutinį kartą atiduodu
Nuolankumo priesaiką
Ir žengiu pirmyn su šypsena liūdna.
Skradžiai į begalybę.

(Pergalės/pralaimėjimo klyksmas).