Atleiskite man, gerbiami žiūrovai
Kankintojai ir mano duondaviai
Jums niekad su manim neteko žiovaut
Sėdėdavot ten partery žvaliai
Kaskart skaudžiau vis širdžiai būna
Sunku nutraukti slengiančius hitus
Bet negaliu sakyt man šiandien liūdna
Nors aš turiu kvatot ir juokinti kitus
Žinau, jūs pasiilgot mano pokštų
Nualinti sunkių dienos darbų
O aš pavargęs gal ramybės trokštu
Bet jums, deja, visai tai nesvarbu
Aš eidavau per sceną lyg per stiklą
Save nualinęs gal gulbės tai giesmė
Kaip sniegas, kaip žolė, man viskas tikra
Pro ašaras juokiaus šviesų žaisme
Tos būsenos jums neišduotų pirštai
To niekas neatspėtų iš akių
Aš noriu, aš nuolat atsinaujinu ir mirštu
Švaistausi sąmoju, o pats verkiu
Save išdalinau, aistra nurimo
Jau nieko, jau nieko nebegalima atmint
Štai toks, štai toks aš be peruko ir be grimo
Raukšlėtu veidu ir liūdnom akim
Atleiskit man, atleiksite man, gerbiami žiūrovai
Kankintojai ir mano duondaviai
Duagiau jums niekad niekad, daugiau jums net neberiks teatro ir žiūrovų
Spektaklis baigtas į rubinę nueis