Tolstanti saulė pro šakas tolstantis aš nuo jos lange
Vakaro kalbos erdvėje gesta aplenkdamos mane
Nors žiebias tūkstančiai langų
Ir girdis žingsniai prie namų


Aš žodį ištarsiu jis nuskęs tyloj
Galbūt tik jinai mane išgirs
Kiek tūkstančių žodžių aš ištariau jai
Kiek jų dar reikės į ją ištart


Saulės apakinta diena triukšmo ir nerimo pilna
Rūpesčių tvaikas virš galvų aš kaip ir tu čia gyvenu
Nors gatvėj tūkstančiai veidų
Ir širdys plyšta nuo dainų


Žiūriu į atviras akis ar jos ką naujo pasakys
Žvilgsnis iš veidrodžio gelmės tai ką ištarsiu ar girdės
Nors tik save tesuprantu
Nors neradau kitų akių