Dar dabar tave matydamas
Jaučiu kaip kūną veria jaudulys,
Prisilietimai tavo, bet jie jau nebeglosto,
Jie jau nebešvelnūs.
Laikau tave, nors tu jau nebe mano.

Netvarkingos mintys su netikrom svajonėm suposi greta.
Kažkas tau tapo daug svarbesnis, deja.
Beliko nespalvoti norai ir fantazijos,
Pasirinkimas tavo buvo toks.

Nebetelpu viduj dėl prarastų akimirkų.
Tu išėjai ir palikai tik nežinią. Ar grįši?
Prašau nepyk ir paskutinį kart atsiprašydamas
Už viską tariu „sudie“…

Kai prarastas laikas smėliu byrėjo,
Užmiršom akimirkas, kurios daug žadėjo.
Aš daug ko tikėjaus iš mūsų svajonės,
Bet liko tik randas, širdy abejonės.

Aš niekada nesigailėjau padaryto gero, neslėpiau klaidų,
Nesvėriau ką atidaviau „na darom“.
Taip nėra, taip nebuvo, ir niekada nebus,
Kad iš ašarų nusėto kelio pramintus takus
Pamiršau, leisdamas sau darkart išbandyti lemtį,
Vėl žengiu ir vėl tikiu, kad galima gyventi nuo pradžių.
Einu įtempęs lynus plausto dar stipriau, kuriuo per visa tai,
Kuriuo per visa tai plaukiu.

Ten, kur sutemų, tu man sakei, nebūna.
Ten, kur kūnų šiluma karštesnė už perkūną.
Ten, kur tu, ten kur tavo kvapas, tavo akys.
Pati sakei, kad myli, bet pabėgai absoliučiai nieko nepasakius.

Ar nusikaltau, ar sužeidžiau?
Ar buvo taip, kad žeminaus?
Žinau – per žema tau, ką mes turėjom
Gal pameni tą naktį, kai abu pasižadėjom būt kartu –
Neišskiriamas aš, tokia ir tu…

Kai prarastas laikas smėliu byrėjo,
Užmiršom akimirkas, kurios daug žadėjo.
Aš daug ko tikėjaus iš mūsų svajonės,
Bet liko tik randas, širdy abejonės.

Aplink tamsu ir šaltos rankos laiko paskutinę giją
Bėga pro sušlapusias akis nuo skausmo,
Paskutiniai kadrai: Lyja,
Ant šlapio grindinio dabar jau mano vieno siluetas,
O medžiuose tik pilkas, trumpas mūsų piruetas.

Trūksta oro… Įkvėpiu giliai... Svaigina...
Prisiminimai dulkėmis padengtą užrakintą skrynią atrakina

Bijau, bet praveriu, dulkes paberiu ant žalios pievos,
Kur bėgo pirmos mūsų dienos..
Viduj tik nuotraukos, tik kelios nuotraukos,
Liko nuotrupos to meto.
Kai naktį neužmigdavom, kai neįstengdavau užmiršti tavo kvapo.

Prie rožės žiedo saulėje blizgėjo tavo oda.
Akys tavo man pasakė: Turiu palikti tavo sodą.
Žinojau, kad turėsiu būt išėjęs.
Taip! Tai buvo tavo noras!

Kai prarastas laikas smėliu byrėjo,
Užmiršom akimirkas, kurios daug žadėjo.
Aš daug ko tikėjaus iš mūsų svajonės,
Bet liko tik randas, širdy abejonės.

Naktyje, tarp gęstančių žvaigždžių
Ieškojau dienos, kurią užgesinau šalčiu.
Naktyje, tarp gęstančių žvaigždžių
Ieškojau tavęs…

Kai prarastas laikas smėliu byrėjo,
Užmiršom akimirkas, kurios daug žadėjo.
Aš daug ko tikėjaus iš mūsų svajonės,
Bet liko tik randas, širdy abejonės.