Jaukiom akimirkom dar ir dabar prisimenu vadinom jas,
Tik jau dabar šiltais prisiminimais nuo šiol vadinsiu likęs aš.
Viskas praeity, išskyrus žodžiai ir mintys, ir ta praėjusi žiema
Tuo pačiu metu kasmet sugrįžta,
Sugrįžtu mintimis atgal ir aš,
Kuomet pūgos mum buvo nebaisu,
Kuomet jausdavom, kad mūsų kūnai tapdavo vienu.

Ir jei jau dūžta mano ašaros į kietą ledą,
Turėjau kur, bet dabar kai man sunku, remiuos į šaltą žemę,
Nors aš žinau, kad skaudinu tave šiais žodžiais,
Atleisk, nes kitaip tavęs jau nebeprisikviesiu.
Dar ir dabar dažnai, kai praeinu gatve tava,
Žvilgsniu atsiduriu ties tavo lango degančia šviesa,
Žinau tikrai, kad ši vieta įstrigs labai giliai,
Kaskart praeidamas pro čia sugrįšiu mintimis pas tave.

Ar dėl tavęs neranda mano dūšia vietos?
Ar dėl tavęs aš neturiu kur dėtis?
Ar tik dėl to savo mintyse išraižau tavo vardą?
Ar tik dėl to sukurčiau vietą mum po šita saule?
(x2)


Ir pasakyk man: kas tu? kas tu?
Kodėl savęs nepalikai, bet mane pasiėmei kartu?
Juk aš turėjau tiek nedaug,
Bet tau atidaviau, tikėdamas, kad saugoti mokėsim
Ir nepaleisim viso to, ką davė mum likimas.
Ir aš žinau, kad dar tikrai neverta pasiduot,
Ir aš žinau, kad liko mūsų širdyse drąsos,
Ir aš žinau, kad mus tai jungs iki pat pabaigos.

Ar dėl tavęs neranda mano dūšia vietos?
Ar dėl tavęs aš neturiu kur dėtis?
Ar tik dėl to savo mintyse išraižau tavo vardą?
Ar tik dėl to stipriau įspaudžiu plunksną rašalo į lapą, rašydamas tau laišką?
Ar dėl tavęs kaskart bandau nuslėpti savo drebančias rankas?
Ar dėl tavęs vakarais rašau eiles?

Nes pasakyti tau į akis, ką jaučiu –
Atleisk, tiek neturiu drąsos, man per sunku,
Todėl dabar kenčiu. Likai brangi,
Tu, pažadu, išliksi mano akyse tokia, išliksi visada.