Jau 6 metai nuo mano pirmosios recenzijos praėjo... greitas tas laikas. Tačiau mano opinija, nepaisant atšilimo tam tikrų PH eksperimentų adresu, išlieka daugiau ar mažiau stabili. Naujasis Stephen W. Taylor stereo remiksas nuostabus, bet pats albumas man vis dar prėskas ir ypač jo antroji pusė. Šiek tiek smagiau susiklausė tam tikros pirmosios pusės kompozicijos, kurias anksčiau vertinau prasčiau (Pushing Thirty, Trappings, The Mousetrap, Energy Vampires). Dėl to beveik svarsčiau balą pakelti iki 8-eto, bet iki galo to padaryti, lygindamas su kitais PH darbais, tiesiog negaliu. Tai prie 7-eto galiu uždėti mintinį pliusą nebent.
Po "Over" šitas albumas yra "geras" smūgis į galvą. Į kabutes žodį "geras" įrėminau, manau, neveltui. Po kelių perklausų aš vis tiek likau nesupratęs šio albumo. Nors recenzentai įvairiuose portaluose šį darbą vadina daug universalesniu dėl tematinio įvairumo, o muzikinius eksperimentus lygina su John Cale, David Bowie panašaus laikmečio darbais... Bet tai turbūt ir viskas, ką galima gero pasakyti apie šį albumą. Ir tai, John Cale eksperimentai buvo ir ankstyvesni, ir įdomesni, nes Cale'as yra užsigimęs eksperimentatorius, o Peter'io dainos paprastai turi formą ir šis albumas įrodo, kad Peter'is be formos skamba gana blankiai ir užmirštamai. PH daug įtikinamiau eksperimentavo "In Camera" albume ir būtent šio albumo daugiausia aš juntu titulinėje dainoje "The Future Now". Kaip netikėta, bet ši daina man geriausiai skamba iš viso šito kokofonijos prifarširuoto albumo. Visą albumo antrąją pusę aš nurašau kaip neįdomią ir praktiškai nevertą dėmesio, nebent patenkinti smalsumą, kaip PH eksperimentuoja su sintezatoriais, su keista ritmika (A Motor-bike in Afrika), pjauna gitara... "Pushing Thirty" yra dinamiškiausia, bet sunkiai klausoma daina albume, "Energy Vampires" dar galima užskaityti kaip įdomų PH nukrypimą nuo sau būdingos tematikos. "The Second Hand" skamba bene kaip "The Clash" ar kažkas iš "Talking Heads" repertuaro. "If I Could" yra artimiausiam tam PH pavidalui, kuriuo jis pasirodė "Over" albume — nebloga baladė, bet irgi, gan minimalistinė ir labai daug džiaugsmo klausytojui nepasiūlanti.
Grįžtant prie remiksų temos. Neretu atveju man tai atrodo kaip galimybė ne itin žinomam DJ tapti žinomesniam (netaikoma, žinoma, tokiems kaip Moby). Kita vertus, gal tai AŠ nežinau apie plačiai žinomą DJ (nes ta sritis manęs nedomina). Tai aš daugelį miks
Duodu naga nukirpti, jei si daina netaps Veliniu dienos daina musick pasaulyje:
"I wanna rock you baby 'til I die
It's a magic symphony
Baby when you're lyin' next to me
I hear violins
You know what it means
Just for tonight."
Arba ateis iki vakaro goths
...remiksai, išlaikant autentišką aranžuotę, su tikslu kitaip perdėlioti tam tikrus muzikinius akcentus. Tokie remiksai man įdomūs ir jie jau dažnai įneša šiokių tokių teigiamų pokyčių.
Aš irgi prisijungsiu prie to, kad man asmeniškai nauji remiksai dažnai mažai vertės prideda prie esamo kūrinio. Sunku man sugalvoti pavyzdį, kai kito atlikėjo remiksas man praturtino originalų kūrinį. Dažniausiai domina tik to paties atlikėjo inicijuoti..
2025 m. lapkričio 1 d. 15:06:17
Jau 6 metai nuo mano pirmosios recenzijos praėjo... greitas tas laikas. Tačiau mano opinija, nepaisant atšilimo tam tikrų PH eksperimentų adresu, išlieka daugiau ar mažiau stabili. Naujasis Stephen W. Taylor stereo remiksas nuostabus, bet pats albumas man vis dar prėskas ir ypač jo antroji pusė. Šiek tiek smagiau susiklausė tam tikros pirmosios pusės kompozicijos, kurias anksčiau vertinau prasčiau (Pushing Thirty, Trappings, The Mousetrap, Energy Vampires). Dėl to beveik svarsčiau balą pakelti iki 8-eto, bet iki galo to padaryti, lygindamas su kitais PH darbais, tiesiog negaliu. Tai prie 7-eto galiu uždėti mintinį pliusą nebent.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2019 m. liepos 26 d. 19:39:45
Po "Over" šitas albumas yra "geras" smūgis į galvą. Į kabutes žodį "geras" įrėminau, manau, neveltui. Po kelių perklausų aš vis tiek likau nesupratęs šio albumo. Nors recenzentai įvairiuose portaluose šį darbą vadina daug universalesniu dėl tematinio įvairumo, o muzikinius eksperimentus lygina su John Cale, David Bowie panašaus laikmečio darbais... Bet tai turbūt ir viskas, ką galima gero pasakyti apie šį albumą. Ir tai, John Cale eksperimentai buvo ir ankstyvesni, ir įdomesni, nes Cale'as yra užsigimęs eksperimentatorius, o Peter'io dainos paprastai turi formą ir šis albumas įrodo, kad Peter'is be formos skamba gana blankiai ir užmirštamai. PH daug įtikinamiau eksperimentavo "In Camera" albume ir būtent šio albumo daugiausia aš juntu titulinėje dainoje "The Future Now". Kaip netikėta, bet ši daina man geriausiai skamba iš viso šito kokofonijos prifarširuoto albumo. Visą albumo antrąją pusę aš nurašau kaip neįdomią ir praktiškai nevertą dėmesio, nebent patenkinti smalsumą, kaip PH eksperimentuoja su sintezatoriais, su keista ritmika (A Motor-bike in Afrika), pjauna gitara... "Pushing Thirty" yra dinamiškiausia, bet sunkiai klausoma daina albume, "Energy Vampires" dar galima užskaityti kaip įdomų PH nukrypimą nuo sau būdingos tematikos. "The Second Hand" skamba bene kaip "The Clash" ar kažkas iš "Talking Heads" repertuaro. "If I Could" yra artimiausiam tam PH pavidalui, kuriuo jis pasirodė "Over" albume — nebloga baladė, bet irgi, gan minimalistinė ir labai daug džiaugsmo klausytojui nepasiūlanti.
Negaliu vertinti daugiau nei 7 balais.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas