Neslėpsiu, iš IQ turėjau truputį aukštesnių lūkesčių. Resistance buvo toks turtingas, kupinas spalvų ir gerų kompozicijų albumas, tad kartelė Dominion buvo užkelta aukšta. Dominion akivaizdžiai atmosferiškesnis darbas – nors didelių rifinių sekcijų dainose The Unknown Door ir Far From Here yra (ir jos yra mano mėgstamiausi momentai albume), tačiau vyrauja tokia tipiška grupei lėtesnė nei vidutinio tempo melancholiška softroko atmosfera su erdviu sintezatorių garsu.
Problema ta, kad nei kompoziciškai, nei skambesio prasme nejaučiu didelės ekstazės iš šių kūrinių. Kaip ir malonu ausiai, bet muzika labiau eina kiaurai tave negu taikosi į tavo šerdį. Kaip ir minėjau, įsikirtau sunkesnes dalis: didžiojoje siuitoje The Unknown Door man patiko I. Faint Equations užkuriama intriga ir kunkuliuojantis muzikinis veiksmas II. Many And More Still dalyje, bet III ir IV siuitos dalys kažkaip nugeso nesugebėdamos manęs galutinai suvystyti. Far From Here irgi, iki 8-os minutės turėjo ikonišką Resistance albumo geruosius pavyzdžius primenantį buildup'ą, bet likusios maždaug penkios minutės turi tokį savitai didingą Transatlantic / Neal Morse braižo simfoninio progroko skambesį, kuris man kiek per glamūriškas ir nesiderina kaip finalas prie to praėjusio sunkesnio, intensyvesnio segmento.
Iš lengviau skambančių dainų man labiausiai įstrigo No Dominion – šios dainos melodinis motyvas man įsimintiniausias ir labiausiai intriguojantis, harmoniškai netriviali didelė akordų progresija (a la Atom Heart Mother stiliumi). Mušamieji šioje dainoje dirba gerai įvesdami daugiau ekspresijos. Never Land atmosfera dar ambientiškesnė, skamba net lengviau už kolegas vokiečius RPWL – nėra labai įsimintinas, bet maloniai švelnus kūrinys. Silpniausia daina albume yra trumpa akustinė baladė One of Us – tiesiog ši trumpa miniatūra nekuria liekamojo įspūdžio, IQ tokias dainas gali rašyti ir anksčiau rašė geriau.
Esu pasimetęs tarp 8-eto ir 9-eto. Visgi jo klausydamas jaučiau panašiai kaip klausydamas The Road of Bones albumo, kuris man irgi buvo prėskokas. Nu gal šis truputį geresnis. Bet panaši svorio kategorija, tad jei The Road of Bones rašiau 8-etą, tai šiam parašysiu 8-etą su pliusu.
Tai kad nei hiperbolės, nei ironijos aš nieko Konditerijaus komentaruose nematau. Tiesiog nuoširdūs siūlymai ir tiek. Bet gi reikia kažką naglo pasakyt, be provokavimo tamstai neišeina.
2025 m. gruodžio 26 d. 20:47:43
Neslėpsiu, iš IQ turėjau truputį aukštesnių lūkesčių. Resistance buvo toks turtingas, kupinas spalvų ir gerų kompozicijų albumas, tad kartelė Dominion buvo užkelta aukšta. Dominion akivaizdžiai atmosferiškesnis darbas – nors didelių rifinių sekcijų dainose The Unknown Door ir Far From Here yra (ir jos yra mano mėgstamiausi momentai albume), tačiau vyrauja tokia tipiška grupei lėtesnė nei vidutinio tempo melancholiška softroko atmosfera su erdviu sintezatorių garsu.
Problema ta, kad nei kompoziciškai, nei skambesio prasme nejaučiu didelės ekstazės iš šių kūrinių. Kaip ir malonu ausiai, bet muzika labiau eina kiaurai tave negu taikosi į tavo šerdį. Kaip ir minėjau, įsikirtau sunkesnes dalis: didžiojoje siuitoje The Unknown Door man patiko I. Faint Equations užkuriama intriga ir kunkuliuojantis muzikinis veiksmas II. Many And More Still dalyje, bet III ir IV siuitos dalys kažkaip nugeso nesugebėdamos manęs galutinai suvystyti. Far From Here irgi, iki 8-os minutės turėjo ikonišką Resistance albumo geruosius pavyzdžius primenantį buildup'ą, bet likusios maždaug penkios minutės turi tokį savitai didingą Transatlantic / Neal Morse braižo simfoninio progroko skambesį, kuris man kiek per glamūriškas ir nesiderina kaip finalas prie to praėjusio sunkesnio, intensyvesnio segmento.
Iš lengviau skambančių dainų man labiausiai įstrigo No Dominion – šios dainos melodinis motyvas man įsimintiniausias ir labiausiai intriguojantis, harmoniškai netriviali didelė akordų progresija (a la Atom Heart Mother stiliumi). Mušamieji šioje dainoje dirba gerai įvesdami daugiau ekspresijos. Never Land atmosfera dar ambientiškesnė, skamba net lengviau už kolegas vokiečius RPWL – nėra labai įsimintinas, bet maloniai švelnus kūrinys. Silpniausia daina albume yra trumpa akustinė baladė One of Us – tiesiog ši trumpa miniatūra nekuria liekamojo įspūdžio, IQ tokias dainas gali rašyti ir anksčiau rašė geriau.
Esu pasimetęs tarp 8-eto ir 9-eto. Visgi jo klausydamas jaučiau panašiai kaip klausydamas The Road of Bones albumo, kuris man irgi buvo prėskokas. Nu gal šis truputį geresnis. Bet panaši svorio kategorija, tad jei The Road of Bones rašiau 8-etą, tai šiam parašysiu 8-etą su pliusu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas