Per šitiek metų man dirbant su įvairiomis orkestrinėmis sekcijomis, nuo mediniais pučiamaisiais grojančių solistų ir styginių kvartetų iki daugmaž simfoninių orkestrų, mane visad stebino skirtumai ir klaidinga pažiūra savitarpio supratime – arba stygiuje tokio – per tokius nuomonių ir muzikos susibūrimus.
Kas lieka labiau tų susidūrimų išgąsdintas? Jie, ar aš?
Aš groju truputi ne į toną, ne į taktą, neįskaitau nė natos tuose Negyvos Jūros Rankraščiuose taip kruopščiai užrašytos gyvenimo strofos. Tačiau vėjas pakyla, ir ima pusti muziką, aš galiu groti lygiomis su jų geriausiais. Viskas galvoje, suprantat. Ir širdyje. Ir šis improvizacinis nuotykis yra paslaptis daugeliui pirmųjų smuikų ir jų genčiai.
Čia pamąstymas iš meilės apie gąsdinančius malonumus, atgręžus orkestrą veidu į veidą su koncerto publika.
Keisti paukščiai - tie pingvinai... ...
Pingvinai ant plausto užšalusioj jūroj.
Laukiančių veidai į mane žiūri.
Nejaukiai bruzda. Švilpius gros.
Skaičiuoja vienuoliką ir imas maldos.
Silpna, bet kibi, trukstama grandis
mus jungia arčiau, nei manėm kuris.
Pusiau prisimintas džiunglių būgnas šiurkštus –
atviri širdies dūžiai, trelė ir gausmas kartu.
Šis pasaulis besibaiminantiems ne scena.
Kiekviena simfonija- dedamųjų suma.
Uvertiura - preliudija meilei kaskart.
Griaukim ir deginkim kurį kitąkart.
Siaubo kaustomas ar giliai įtarus,
šuolis ar nedrąsiai ant pirštų galų.
Kviest angelus, prašyt įkvėpti čionai
pingvinus ant plausto plasnoti sparnais.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
kam reikalingas 1 teravatas kosmose? Cia tau ne flopikas su 1.44 megabaitu talpa like good old 1996 kai as pirmakart santykiavau su PC.
O Humanoidinių robotų („Tesla Optimus“) valdymui ir jų reakcijos realiuoju laiku užtikrinimui. Vliatj!
Keista, kai man ateina graziausias ir mylimiausias metu laikas, mizeriai pradeda galvoti apie savi$udybes, makaruoklius, kara ir gyvenima po zeme. Damn cia gi marijos zeme
2010 m. liepos 17 d. 17:07:38
Per šitiek metų man dirbant su įvairiomis orkestrinėmis sekcijomis, nuo mediniais pučiamaisiais grojančių solistų ir styginių kvartetų iki daugmaž simfoninių orkestrų, mane visad stebino skirtumai ir klaidinga pažiūra savitarpio supratime – arba stygiuje tokio – per tokius nuomonių ir muzikos susibūrimus.
Kas lieka labiau tų susidūrimų išgąsdintas? Jie, ar aš?
Aš groju truputi ne į toną, ne į taktą, neįskaitau nė natos tuose Negyvos Jūros Rankraščiuose taip kruopščiai užrašytos gyvenimo strofos. Tačiau vėjas pakyla, ir ima pusti muziką, aš galiu groti lygiomis su jų geriausiais. Viskas galvoje, suprantat. Ir širdyje. Ir šis improvizacinis nuotykis yra paslaptis daugeliui pirmųjų smuikų ir jų genčiai.
Čia pamąstymas iš meilės apie gąsdinančius malonumus, atgręžus orkestrą veidu į veidą su koncerto publika.
Keisti paukščiai - tie pingvinai... ...
Pingvinai ant plausto užšalusioj jūroj.
Laukiančių veidai į mane žiūri.
Nejaukiai bruzda. Švilpius gros.
Skaičiuoja vienuoliką ir imas maldos.
Silpna, bet kibi, trukstama grandis
mus jungia arčiau, nei manėm kuris.
Pusiau prisimintas džiunglių būgnas šiurkštus –
atviri širdies dūžiai, trelė ir gausmas kartu.
Šis pasaulis besibaiminantiems ne scena.
Kiekviena simfonija- dedamųjų suma.
Uvertiura - preliudija meilei kaskart.
Griaukim ir deginkim kurį kitąkart.
Siaubo kaustomas ar giliai įtarus,
šuolis ar nedrąsiai ant pirštų galų.
Kviest angelus, prašyt įkvėpti čionai
pingvinus ant plausto plasnoti sparnais.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly