Grupė „Depeche Mode“ susikūrė, kai Didžiojoje Britanijoje vyko naujasis romantinis pakilimas, o vėliau iš to išaugo į vieną reikšmingiausių 9-ojo dešimtmečio elektroninio popso kolektyvų. Pradžioje grupė, kurios „etikete“ drąsiai galima vadinti sintezatoriaus garsus, buvo triukšmingo šokių pop muzikos stiliaus, tačiau bėgant laikui iš šios trijulės išsivystė daug dramatiškesnius ritmus skleidžianti, daug tamsesnė komanda, ilgainiui pripažinta viena sėkmingiausiu savo eros alternatyviųjų grupių. Grupės „Depeche Mode“ šaknimis galima laikyti 1976-uosius metus, kai Anglijoje, Basildone gyvenę klavišininkas Vince‘as Clarke‘as ir Andrew Fletcher‘is pirmą kartą sumanė padaryti kažką bendro ir sukūrė grupę „No Romance in China“. Deja, šis duetas negyvavo ilgai ir 1979-aisiais Clarke‘as pabandė dar kartą: šįkart buvo trijulė, pavadinimu „French Look“, o jo partneriu tapo gitaristas bei klavišininkas Martin‘as Gore‘as. Netrukus Fletcher‘is susitarė dėl sutarties pasirašymo, o grupės pavadinimas buvo perkrikštytas į „Composition of Sound“. Iš pradžių vokalines partijas atlikti bandė pats Clarke, tačiau 1980-aisiais, norint galutinai suburti grupę, į ją buvo pakviestas dainininkas David‘as Gahan‘as, o grupės pavadinimas paskutinį kartą pakeistas – šįkart jau į „Depeche Mode“. Subūrę tam tikrą pasekėjų ratą Londono klubuose, 1980-aisiais „Depeche Mode“ debiutavo su daina „Photographic“ – kūriniu, patekusiu į jį išleidusios leidybinės firmos hitų rinkinį „The Some Bizzare“. Tuomet grupė pasirašė sutartį su „Mute Records“ įrašų kompanija, kuri 1981-ųjų pradžioje išleido naują kolektyvo singlą „Dreaming of Me“. Po jo sekė dar du kūriniai – nemažai sąmyšio sukėlęs „New Life“ bei „Just Can't Get Enough“, tapęs Top 10-uko hitu Didžiojoje Britanijoje. 1981-aisiais pasirodęs debiutinis „Depeche Mode“ albumas „Speak and Spell“ taip pat buvo sėkmingas. Tačiau kai „Depeche Mode“ jau buvo beprasimušanti į komerciškai pelningą gyvavimą, principingasis dainų autorius Clarke‘as netikėtai išėjo iš ketveriukės tam, kad kartu su dainininke Alison Moyet sukurtų grupė „Yazoo“. Išeidamas jis vos nepalaidojo grupės ateities. Visgi, dainų kūrimą į savo rankas perėmė Gore‘as, o norėdami užpildyti po Clarke‘o pasitraukimo atsiradusią spragą, likę nariai pasikvietė klavišininką Alan‘ą Wilder‘į. Nors 1982-aisiais pasirodęs „A Broken Frame“ tik truputėlį buvo nukrypęs nuo ankstesnių „Depeche Mode“ darbų, grėsmingos Gore‘o kuriamos dainos vis labiau įsitvirtino ir tai aiškiai parodė 1983-iųjų albumas „Construction Time Again“. Vos po metų sekė naujas diskas „Some Great Reward“ – jis tapo ir kūrybiniu, ir komerciniu „Depeche Mode“ prasimušimu. Šiame darbe atsiskleidė tamsūs, kiek iškrypę, dvasinių abejonių kupini ("Blasphemous Rumours") bei psichoseksualinėmis manipuliacijomis pasižymintys ("Master and Servant") dainų tekstai. Lygiavertiškumą iškeliantis singlas „People Are People“ tapo didžiuliu hitu abiejose Atlanto vandenyno pusėse ir nurodė vėlgi kiek pasikeitusią grupės kryptį. 1986-ųjų mistinis albumas „Black Celebration“ ir toliau ėjo ta niūros melancholijos kryptimi, bet tuo pačiu iškėlė grupę, kaip tikrai didelę komercinę jėgą. Po nuostabaus singlo „Strangelove“, „Depeche Mode“ 1987-aisiais išleido albumą „Music for the Masses“. Vėliau sekusio itin greitai išpirkto koncertinio turo metu buvo sukurtas „gyvas“ albumas „Live 101“, pasirodęs 1989-aisiais, o jo prodiuseriu buvo legendinis D.A. Pennebaker‘is. Visgi, nors grupė jau turėjo neįtikėtinai daug gerbėjų, ji vis dar buvo laikoma fenomenaliu pogrindžio kultu.. Viską pakeitė 1990-aisiais pasirodęs albumas „Violator“, tapęs didžiuliu hitu albumų topuose ir padovanojęs klausytojams tokius kūrinius, kaip „Enjoy the Silence“, „Policy of Truth“ bei „Personal Jesus“. Kai 10-ojo dešimtmečio pradžioje vyko alternatyviosios muzikos bumas, „Depeche Mode“ iškilo, kaip viena sėkmingiausių grupių pasaulyje, o jų 1993-iųjų metų albumas „Songs of Faith & Devotion“ debiutavo pačiose topų viršūnėse. Deja, kaip tik pačio didžiausio savo pakilimo metu, grupė pradėjo po truputį irti: iš pradžių 1995-aisiais grupę paliko vienas iš įkūrėjų, Wilder‘is, o žiniose pasirodė naujienos apie nesėkmingą vokalisto Gahan‘o bandymą nusižudyti. (Vėliau jis pateko į narkotikų reabilitacijos kliniką, kur kovojo su priklausomybe heroinui.) Taigi, 1997-aisiais, po keturių metų šešėlyje, „Depeche Mode“, tęsdama savo veiklą, kaip trejetas, išleido albumą „Ultra“, kurio didžiausiais hitais tapo dainos „Barrel of a Gun“ bei „It's No Good“. Po metų grupė išsiruošė į koncertines gastroles, kurių metu reklamavo savo geriausių hitų albumą „The Singles 86-98“. “Depeche Mode“ atliko 64 pasirodymus aštuoniolikoje šalių, pradžiugindama daugiau nei milijoną savo gerbėjų. Taip jie kartu pažymėjo ir to dešimtmečio muzikinės veiklos pabaigą ir pasitraukė atostogų beveik trims metams. Po 1997-ųjų „Ultra“ sekančio darbo reikėjo laukti net keturis metus, tačiau laukti buvo verta. 2001-aisiais buvo išleistas naujas „Depeche Mode“ albumas „Exciter“ – nepamirštamais hitais tapo dainos „Dream On“, „I Feel Loved“ bei „Free Love“. Praėjus dviems metams po šio albumo pasirodymo, Gahan‘as debiutavo kaip solo atlikėjas, išleisdamas tamsų, karštą darbą „Paper Monsters“. Jo pėdomis pasekė ir kitas narys, Gore‘as, išleidęs pirmą savo pilną albumą „Counterfeit²“. Kiekvienas iš jų surengė gastroles po JAV ir Europą, tačiau labai daug laiko neprireikė, kol „Depeche Mode“ vėl suėjo į krūvą. 2005-ųjų spalį pasirodė albumas „Playing the Angel“, kurio prodiuseris – Ben‘as Hillier‘is ,dirbęs su „Doves“, „Blur“, „U2“ bei „Elbow“. Pirmuoju hitu iš šio albumo tapo singlas „Precious“.