„Ondskapt“ pasirinko savitą kelią nuodams skleisti – per anapusinį pasaulį, per mirusiųjų irštvas. Mirtis šiems švedams – aukščiausia (ne)gyvybės forma, terpė, skirta amžinajai būčiai pajusti. Kad ir kaip mistiškai ir nesuprantamai tai skamba, „Ondskapt“ šiais takais žygiuoja aukštai iškeltomis galvomis – išdidžiai, pasitikėdami, žinodami niekingą savo vertę.„Ondskapt“ tikrai nėra dar vienas Black Metal kolektyvas iš Švedijos. Tai – išskirtiniai mirties garbintojai, arogantiški savų tiesų pranašai, į bet kurį žemės kirminą žvelgiantys su ironija ir gailesčiu. Netgi tamsiosios scenos ir „Shining“ vedlys bei siela Kvarforth buvo taip užburtas šių kraštiečių kerais, jog savo kompanijos „Selbstmord Services“ pastangomis išleido į pasaulį pirmuosius „Ondskapt“ leidinius, o vėliau ir pats dalyvavo jų veikloje...„Ondskapt“ išvertus iš švedų kalbos reiškia „blogio sukurti“. Tai geriausiai parodo nežemišką ir tamsiąją šios kūrybos prigimtį, kylančią iš užslėptų grupės narių sielos gelmių.„Ondskapt“ nereikalingi jokie dievai ar pasekėjai. Jiems užtenka ne šio gyvenimo pilnatvės. Ir lyg nejučia pro dantis išsprūstantys paniekos žodžiai: „mums nusišvilpt, ką šneka apie mus – mes esame vieninteliai tokie, ir niekas negali į mus net lygiuotis“... Tiesa šneka jų lūpomis, nes „Ondskapt“ pasirodymas – tai nesuvaidintas spektaklis, agresijos ir neapykantos proveržis, dvelkiantis mirtinu kapų šalčiu ir tamsa.