Angelė Joknytė [blogas.lt nuotr.] Angelė Joknytė – gerai žinoma krikščioniškos muzikos mėgėjams, ne viena jos sukurta giesmė skamba įvairiose Lietuvos bažnyčiose per Mišias. Autorės kūryba ir dainų atlikimas pasižymi ramiu gilumu, tobulomis melodijų ir tekstų jungtimis. Klausytoją maloniai nuteikia muzikos stilių įvairovė ir netikėti instrumentų bei balso susipynimai, žavi sodrus, stiprus dainininkės vokalas ir stebinamai platus balso diapazonas, kuris kartais yra aukštas, švelnus, lyriškas, o kartais suskamba sodriais, žemais tonais. Kaip sako pati dainininkė, „svarbu turėti, ką pasakyti, o melodija gimsta savaime. Ir kuo toliau, tuo vis labiau suprantu, kad labai mėgstu dainuoti. O jei jums gera manęs klausytis, tai mane daro laimingą. Mėgstu dainas ir tuos, kurie dainuoja, tuos, kurie klausosi, ir tuos, kurie girdi“.

Visi Angelės albumai yra labai skirtingi — nuo solinio akustinio giesmių „Vilties medžiui“, iki paskutinio drauge, daugiau kompiuterinės muzikos „Kol meilė miega“. Tačiau tarp šių dviejų buvo ir muzikinis projektas su grupe „Šulinys“ – 1998 metais išleistos dvi dainuojamosios poezijos kasetės „Vakaras ir Rytas“. Čia susilieja poezija ir malda, o muzikinis audinys audžiamas iš minimalistinio gitaros ir balso dialogo, vietomis peraugant į roko muziką.

Kaip „Bernardinai.lt“ pasakojo Angelė Joknytė, „albume „Vakaras ir rytas“ galima justi lyg ir maišto dvasią, bet kartu ir tolesnį ieškojimą, išreikštą tiesiog kitoniška forma nei prieš tai buvusiame albume „Vilties medžiui“. Ypač grojant su grupe jutau, kaip kiekvienas muzikantas į visą kūrybą atneša dalelę savęs, ir tai man buvo ypač svarbi patirtis. Grodama tiesiog jaučiu, kad dainą gali plėsti ligi begalybės, nes kūryba vyksta čia ir dabar... Neseniai klausiausi albumo „Vakaras ir rytas“ ir pati stebėjausi, kaip puikiai gali justi kiekvieno grojusio žmogaus įnašą, dalelę jo paties. Grodamas gyvai, tu turi šimtą kelių, kuriais gali eiti — gal tu tų kelių net nežinai, bet jie tau atsiveria paties grojimo metu, spontaniškai, lyg improvizacijoje.