Antanas Čapas. [ve.lt nuotr.] Buvusio "Nerijos" ansamblio gitaristo ir dainininko Antano Čapo dainos iš ką tik išleistos pirmosios kompaktinės plokštelės "Tu ateini lyg aušrinė" radijo stotyse laikomos "neformatu". Neįprasta ir paties Antano biografija, "nuspalvinta" dešimties metų nuopuolio ir prisikėlimo varsų.

Ką savo biografijoje vertini labiausiai?

Kad išlaikiau pagarbą scenai, žiūrovams. Kadaise žiūrovai atsilygindavo tuo pačiu: į koncertus ateidavo pasipuošę. Jei žiema, aulinukus persiaudavo bateliais. Ir dabar dar yra tokių, kurie į koncertus eina kaip į šventę. Bet dažniau - tiesiai iš gatvės kaip stovi.

Vertinu muziką, kuri dabar vadinama "gyva", kai groja muzikantai, o ne kompiuteris. Vertinu žmones, palikusius pėdsaką ir sieloje, ir "proto diske".

Kurios išleistojo kompakto dainos Tau mieliausios?

"Pašauki mane", "Suvalkijos berniokas", "Tu ateini lyg aušrinė". Turėjau daug idėjų ir minčių dėl aranžuočių. Jose - auksinių "Nerijos" ansamblio laikų aidas, nes mėgstu pučiamuosius, smuiką.

Kiek metų dirbai prie pirmojo albumo?

Šiaip jau šešerius metus. O iš tikrųjų - tai visą gyvenimą. Kompaktas galėjo pasirodyti prieš ketverius. Tačiau tuomet leidėjams užkliuvo dvi pavardės ant kompakto - mano ir Regimanto Šilinsko. Tuomet Regimantas dar nebuvo pagarsėjęs kaip skrabalų virtuozas. O kompakte buvo penki jo kūriniai. Leidėjai juos eliminavo ir liepė paruošti dar penketą mano dainų.

Jas dėl įvairių priežasčių parengiau tik per septynis mėnesius. O tuomet jau buvo pasikeitę leidėjai. Ir aš savo kompakto ruošinius nugrūdau į gilų stalčių.

Sumanymų leisti kompaktą visada turėjau. Bet tokios būtinybės - bet kuria kaina, ne. Man keista, kad melodingos dainos dabar radijo stotyse yra vertinamos kaip "neformatas".

Radijo stotyse nenutrūkstamu srautu liejasi lietuviško "popso" daineles. Jų daug, bet aš nė vienos neprisimenu. Nebent grupės "Pikaso" "Europos vidury". Bet gal mano skonis irgi "ne formatas"...

Kaip šiaip gyveni, ką veiki?

Prieš kelias dienas atidarytoje muzikos instrumentų parduotuvėje dirbu pardavėju konsultantu. Savaitgaliais trise kur nors koncertuojame. Paskutinis koncertas buvo Žagarės kultūros namuose. Nustebau, kaip toks mažas miestelis sugebėjo atsilaikyti prieš kultūrnamių naikinimo vajų.

Esame kviečiami koncertuoti įvairių organizacijų šventiniuose vakaruose. Yra net "nuolatinių klientų". Tad užsakymų turime net iki rugsėjo mėnesio.

Antanai, Tu daugeliui gali būti pavyzdys, kad iš nuopuolio net iki nakvynių namų laiptinėse ar šiluminėse trasose galima prisikelti. Kas Tau padėjo tai padaryti?

Aš manau, kad mes visi esame Dievo rankose. Patys tik truputėlį galime koreguoti Kūrėjo užmačias. Aš be galo esu dėkingas Kęstučiui Šliauderiui, kuris ištiesė tvirtą pagalbos ranką. O, kai pradėjau keltis, neatstūmė ir prarasta žmona, vaikai.

Kiek metų jau negeri?

Šiemet rugpjūčio ketvirtąją bus vienuolika. Ir man atrodo, kad aš net nebežinau alkoholio skonio. Sėdžiu užstalėse kartu su visais. Visi kilnoja taureles. Esu visiškai abejingas. Pojūtį galiu sulyginti maždaug taip: aš nesu lakūnas, ir lėktuvo man nereikia.

Ir per tuos vienuolika metų - nei lašo, nei lašelio?

Pernai rugsėjo pirmąją koncertavome Žiemos sode. Paskui mus vaišino. Valgyti nenorėjau. Ponia paklausė - gal alaus? Paprašiau sulčių. Tik, kai godžiai išgėriau sultis iki stiklinės dugno, supratau, kad jos buvo su "užtaisu". Buvo labai bloga. Sugrįžęs namo gal pusvalandį nesitraukiau nuo kriauklės...

Viename interviu esi sakęs, kad nuopuolio metai irgi būtų vertingi, jei žmogus gyventų tris šimtus metų...

Taip, žmonių nuošalėje gyvenimas irgi turi savo spalvų. Bet aš per juos pražiūrėjau daug vertingo, neprisidėjau augindamas sūnus. ["VE", 2007 m. kovas]