Tik kelios grupės taip įkūnijo pop-metalo erą, kaip tai padarė „Bon Jovi“. Jungdamas „Def Leppard“ garsų, tačiau melodingą metalą su Bruce‘o Springsteen‘o darbininkų klasės jausmingumu, Niudžersio kvintetas išvystė meilikaujančiai melodingą ir profesionalų sunkųjį roką – tokį, kuris taip pat tiko ir paaugliams ir namų šeimininkėms. „Bon Jovi“ neklysdami rinkosi ir samdė profesionalius dainų autorius – ypač savo stiprioms baladėms, leidusioms jiems sėkmingai pasirodyti ir komercine prasme – visą laiką ši grupė išliko vienais iš grojamiausių sunkiojo roko bei lengvesnių stilių radijo stotyse. Kalbant apie vaizdo klipus, jie kurdavo paprastas vaizdines versijas, paremtas gera pagrindinio vokalisto Jon‘o Bon Jovi išvaizda ir fotogeniškumu – būtent tai padėjo daugiamilijoniniais tiražais parduoti 1986-ųjų „Slippery When Wet“ bei 1988-ųjų „New Jersey“. Abu šie albumai buvo kritikuojami dėl to, jog neva buvo daugiau pop stiliaus nei metalo, o taip pat kritikai užsipuolė grupę dėl atsirandančių gerbėjų – jaunų mergaičių besivaikančių mados. Visgi, praėjusio dešimtmečio pradžioje grupei pavyko subtiliai pasikeisti ir pritaikyti savo įvaizdį – jie susikoncentravo ties roko hitais bei už širdies griebiančiomis baladėmis. Šis pasikeitimas suveikė ir „Bon Jovi“ išliko vienintele 9-ojo dešimtmečio Amerikos pop-metalo grupe, išlaikiusia ir dar padidinusia savo gerbėjų auditoriją per du dešimtmečius. Jon‘as Bongiovi didžiąją savo paauglystės dalį praleido grodamas rokenrolą – dažniausiai jis tai darydavo su vietinėmis grupėmis, padedamas draugo David‘o Rashbaum‘o. Bongiovi pusbroliui Toniui priklausė garsi Niujorko įrašų studija „The Power Station“, kur Jon‘as taip pat praleisdavo nemažai laiko. Pradžioje jis buvo pasamdytas, kaip sargas, tačiau netrukus jis jau įrašinėjo bandomuosius įrašus su tokiais garsiais muzikantais, kaip grupės „E Street Band“ nariai bei Aldo Nova. Vienas iš tų bandymų, daina „Runaway“, tapo hitu vietinėje Naujojo Džersio radijo stotyje ir tai paskatino Bongiovi įkurti „Bon Jovi“ – į grupę jis pasikvietė ne tik Rashbaum‘ą, tačiau taip pat ir gitaristą Dave‘ą Sabo, bosistą Alec‘ą John‘ą Such‘ą bei būgnininką Tico Torres‘ą. Netrukus dėl sutarties su „Bon Jovi“ pradėjo kautis didžiosios įrašų kompanijos, todėl po kurio laiko, 1983-aisiais, grupė (arba, pagal kai kuriuos šaltinius, tiesiog pats Bongiovi) pasirašė kontraktą su „Polygram/Mercury“. Po šio įvykio Jon‘as pakeitė savo pavardę į Bon Jovi tam, kad akcentuotų savo svarbą kolektyve. Įdomiai pasielgė ir Rashbaum‘as, savo pavarde pasirinkdamas antrąjį vardą, Bryan‘ą. Prieš grupei užsidarant studijoje, Bon Jovi atisakė Sabo paslaugų, pakeisdamas jį Richie Sambora. Debiutinis grupės albumas, pavadintas tiesiog „Bon Jovi“, pasirodė 1984-aisiais metais, o daina „Runaway“ tapo Top 40-uko hitu. Po šios sėkmės, Tony Bongiovi padavė grupę į teismą, teigdamas, kad sėkmingą grupės skambesį atrado būtent jis – susitarti pavyko be teismo nagrinėjimo. Sekančiais metais pasirodė albumas „7800 Fahrenheit“, tapęs auksiniu. Nepaisant pagarbą keliančios sėkmės, „Bon Jovi“ netapo tokiomis superžvaigždėmis, kokiomis tapti norėjo, todėl sekančiame savo albume, „Slippery When Wet“, jie kiek pakeitė savo muziką. Pasisamdę profesionalų dainų autorių, Desmond‘ą Child‘ą, grupės nariai parašė 30 kūrinių ir atliko juos vietos Naujojo Džersio bei Niujorko paaugliams, taip nuspręsdami, kas geriausiai tiktų naujajam diskui. 1986-aisiais albumas „Slippery When Wet“ pasirodė, pasipuošęs didele krūtine besipuikuojančios moters šlapiais marškinėliais nuotrauka. Padedamas keleto įspūdingų, nesudėtingų ir Jon‘o fotogeniškumu paremtų vaizdo klipų, albumas galiausiai vien Amerikoje buvo parduotas devynių milijonų kopijų tiražu ir pradėjo pop-metalo erą. Du albumo kūriniai - „You Give Love a Bad Name“ ir „Livin' on a Prayer“ – tapo hitais numeris vienas, o kita daina, „Wanted Dead or Alive“, pasiekė Top 10-uką. „Bon Jovi“ įtvirtino savo, kaip superžvaigždžių, įvaizdį. „Bon Jovi“ sėkmingą albumo „Slippery When Wet“ formulę panaudojo ir 1988-aisiais, kurdami kitą diską, „New Jersey“, kuris iškart po išleidimo šoktelėjo į topų viršūnes. „New Jersey“ buvo tik truputį mažiau sėkmingesnis nei jo pirmtakas – jo amerikiečiai nupirko daugiau nei penkis milijonus kopijų, o numeris vienas hitais tapo du singlai – „Bad Medicine“ bei „I'll Be There for You“. Į Top 10-uką pakilo ir dar trys kūriniai – „Born to Be My Baby“, „Lay Your Hands on Me“ ir „Living in Sin“. 1989-aisiais grupė apšildo pasaulinę superžvaigždę Cher, kuri tuo metu susitikinėjo su „Bon Jovi“ nariu Sambora. Pasibaigus gastrolėms grupė nusprendė padaryti pertrauką. Per tą laisvą laikotarpį Jon‘as Bon Jovi parašė dainą filmo „Young Guns II“ garso takeliui, kuris pasirodė 1990-aisiais, kaip albumas „Blaze of Glory“. Albume buvo galima rasti ir du hitus – viršūnę pasiekusią titulinę dainą bei iki 12-os topo vietos užkopusį kūrinį „Miracle“. Už šį albumą atlikėjas buvo nominuotas „Grammy“ bei Oskarų apdovanojimams. Sekančiais metais „Bon Jovi“ sugrįžo su penktuoju savo studijiniu albumu „Keep the Faith“ – jis pasirodė 1992-ųjų rudenį. Nors albumas ir nesusilaukė tokios stulbinančios sėkmės, kaip prieš jį sekę du darbai (tai įvyko daugiausiai dėl pasikeitusio skambesio per keturis metus nuo „New Jersey“ iki „Keep the Faith“ pasirodymo), jis visgi buvo didelis hitas, pristatęs dar tiesesnį, himnišką skambesnį ir vieną iš didžiausių grupės singlų, „Bed of Roses“. 1994-aisiais grupės gerbėjai sulaukė hitų kolekcijos „Cross Road“, o 1995-ųjų rudenį pasirodė albumas „These Days“, daugiausiai sėkmės sulaukęs Europoje, o ne Amerikoje. 1996-aisiais pasirodęs kino juostoje „Moonlight and Valentino“, Jon‘as Bon Jovi išleido pirmą oficialų savo solinį albumą – tai įvyko 1997-ųjų vasarą. Po trijų metų „Bon Jovi“ vėl atsikūrė ir pradžiugino gerbėjus disku „Crush“. Dainos „It's My Life“ ir „Thank You for Loving Me“ užkariavo topus, o „Bon Jovi“ populiarumas pasirodė niekur nedingęs. „Crush“ galiausiai buvo pripažintas du kartus platininiu vien Jungtinėse Valstijose, o visame pasaulyje jo buvo parduota net aštuoni milijonai kopijų. Nepaisant tokios sėkmės, „Bon Jovi“ išliko susikaupę ir nepraėjus net metams, 2002-ųjų rudenį, jie sugrįžo su aštuntuoju studijiniu albumu „Bounce“. Nemažai populiarumo pridėjo ir pasaulinės gastrolės bei pasirodymai su kita roko grupe „Goo Goo Dolls“. 2003-aisiais „Bon Jovi“ perrašė daugybę savo geriausiai žinomų kūrinių ir išleido juos albume „This Left Feels Right“, o 2004-aisiais sekė tokio pačio pavadinimo DVD. Ambicingas keturių diskų CD/DVD įrašas, pavadinimu „100,000,000 Bon Jovi Fans Can't Be Wrong“, pasirodė vėliau tų metų lapkritį, o 2005-ųjų rugsėjį rokeriai savo gerbėjus pradžiugino naujutėlaičiu studijiniu albumu „Have a Nice Day“.