Britų dainininkas bei dainų autorius David‘as Gray‘us išleido tris neįvertintus albumus iki to laiko, kai jį į publikos akis iškėlė darbas „White Ladder“ bei iš jo paimtas hitu tapęs singlas „Babylon“. Šie kūriniai supažindino visus su dainininko siūloma akustine instrumentuote ir elektroniniais semplais. Gimęs 1968-aisiais Mančesteryje, Gray‘us būdamas devynerių persikėlė į Velsą, o į gimtąją šalį sugrįžo tik įstojęs į Liverpulio universitetą. Besimokydamas jis buvo įkūręs keletą punk stiliaus grupių ir bandė naujus dainų rašymo stilius, kol galiausiai atrado savo paties unikalų poetinį tašką. Persikėlęs į Londoną, Gray‘us pasirašė sutartis su „Hut Records“ Didžiojoje Britanijoje ir „Caroline Records“ Jungtinėse Valstijose, kurių dėka 1992-aisiais buvo išleistas pirmasis singlas „Birds Without Wings“. Po metų sekė pilnas debiutinis albumas „A Century Ends“, pasižymėjęs folk muzikos motyvais. Per jo emociškas istorijas apie aistrą, meilę ir vienatvę, Gray‘aus skiriamuoju ženklu tapo liepsnojančio ryškumo ir lengvo aitrumo sintezė, pamažu prasimušusi kelią į klausytojų širdis, ypač Airijoje. Nepaisant to, kad atlikėjas nuolat koncertavo (taip pat apšildė Shawn‘ą Colvin‘ą), Gray‘aus aštrus antrasis albumas „Flesh“, pasirodęs 1994-aisiais, nesulaukė džiuginančio atsako ir galiausiai jis buvo išmestas iš savo leidybinės kompanijos.

Gray‘us tapo nepriklausomu atlikėju, tačiau „EMI Records“ pastebėjo dainininko potencialą ir greitai pasirašė su juo naują sutartį. Tuo tarpu susidomėjimas Airijoje vis labiau augo – tam pasitarnavo alternatyvios muzikos programa „No Disco“, kurioje Gray‘us buvo pristatomas pasitaikius menkiausiai progai. Po šių įvykių sekė 1996-ųjų albumas „Sell, Sell, Sell“, išleistas ribotu tiražu. Gray‘us vėl išsirengė į koncertines gastroles, kurių metu apšildė jau kur kas rimtesnes žvaigždes – „Radiohead“ bei „Dave Matthews Band“ – tačiau populiarumo stoka išskyrė jo ir „EMI“ kelius. Atgavęs savo nepriklausomumą, muzikantas pats finansavo savo ketvirtąjį albumą „White Ladder“ ir išleido jį 1998-aisiais savo įkurtoje firmoje „IHT Records“. Įrašytas apartamentuose Londone, naudojantis vos keletu semplų ir akustine gitara, albumas „White Ladder“ tapo didžiuliu šuoliu į priekį iki tol niekaip neįvertinto Gray‘aus karjeroje. Airijoje albumas iškart buvo pastebėtas ir pakilo į šalies Top 30-uką. Atlikėjas rado ir kitų realizavimo būdų savo naujoms dainoms – penkias iš jų jis skyrė kino filmo „This Year's Love“ garso takeliui. Dar didesnė sėkmė atėjo, kai buvęs gastrolių partneris Dave‘as Matthews‘as 2000-aisiais perleido Gray‘aus albumą savo įkurtoje „ATO Records“ įrašų kompanijoje. Pakylėtas šio leidimo, kūrinys „Babylon“ sulaukė teigiamų atsiliepimų JAV ir pakilo iki penktosios Didžiosios Britanijos topo pozicijos. Jo sėkmė leido Gray‘ui užlipti ant Glastonbury muzikos festivalio scenos, o albumas „White Ladder“ galėjo didžiuotis daugia-platininiais tiražais.

Gray‘us didėjantį susidomėjimą juo pažymėjo išleisdamas net keletą albumų 2001-aisiais: tarp jų buvo rinkiniai „Lost Songs 95-98“ ir „The EPs 92-94“ bei perleistos diskų „A Century Ends“ ir „Flesh“ versijos. Nors Gray‘aus populiarumas pasirodė didesnis Europoje, jis taip pat galėjo džiaugtis ir nemaža sėkme Junginėse Valstijose – 2002-ųjų rudenį pasirodęs jo albumas „A New Day at Midnight“ leido jam „prasimušti“ visame pasaulyje. Dinininkas dirbo su prodiuseriu Marius‘u de Vries‘u (kūręs albumus su Björk, Rufus‘u Wainwright‘u), įrašinėdamas 2005-ųjų albumą „Life in Slow Motion“ – šis kūrinys tapo pačiu sėkmingiausiu iki tol Gray‘aus disku Airijoje ir Anglijoje, kur pasiekė albumų topų viršūnes. Jis tuomet sudėjo savo ankstesnę kūrybą į 2007-ųjų rinkinį „Shine: The Best of the Early Years“. Tą patį rudenį sekė ir visą karjerą apžvelgiantis geriausių kūrinių diskas „Greatest Hits“. Jame buvo galima rasti du naujus kūrinius bei pačio Gray‘aus mėgstamiausias dainas.