Ne kiekviena grupė prisiima atsakomybę už tokio pavadinimo vartojimą ir jo atitikimą kūryboje. Kaip sako pats grupės lyderis Glenn Benton "We're the sword of Lucifer". 1987 m. Tampos mieste Floridos valst. pradėjusi nuožmų karą prieš Dievą, ši grupė nenusileidžia savo šaknims iki šiol.

Pirminis grupės pavadinimas – “Carnage”. Po Glenno Bentono atėjimo į kolektyvą, grupė pervadinta į “Amon”. 1989m. Roadrunner Records įpareigojo pakeisti kolektyvo pavadinimą į „Deicide“, kadangi žodžiu „Amon“ buvo pavadintas namas King Diamond albume „Them“. Iki 1989m. buvo išleisti du demo albumai: Feasting the Beast (1987) и Sacrificial (1989). Jau tada, kolektyvas sudomino sunkiosios muzikos visuomenę, ne šiaip sau, kaip eilinis satanistų kvailelių „bandas“, o kaip reiškinys, su savo ryškiai išreikšta neapibrėžta agresija ir neaprėpiama energija.

„Prepare me for the dead
Release me from the angels so righteous
For your God is dead“
("Oblivious To Evil")


„Deicide“ (1990): šis darbas realiai pretendavo (ir sakyčiau, pretenduoja) į karališkąjį death metal sostą. Žvėriškas, pilnas neapykantos ir stingdantis sielą Glenno Bentono riaumojimas, greita sprogdinanti ausų bugnelius gitaros banga, bugnų kova – Deicide sukūrė ritualinę savidestrukcijos mašiną. Masinis pamišimas įgauna vis didesnius mastus, bet grupė, norėdama dar labiau paskatinti savo gerbėjų nenumaldomą troškimą, pamatyti gyvą pasirodymą, ir dar labiau padidinti besiplečiančią įtampą, nusprendžia nerengti šio albumo pristatymo ir nevažiuoti į turnė.

"Go f**k your god will be my final words…"
("Repent to Die")

„Legion“ (1992): Žvėris nutrūko nuo grandinės ir dabar jo nesustabdysi...
Krikščionių Evangelikų radijas: „Pats nuodėmingiausias albumas, kada nors išvydęs šį pasaulį“ . Šis albumas ne tik galutinai įtvirtino Deicide statusą death metal scenoje, bet ir pakėlė į atskirą sritį death metalo mokykloje: beprotiškas greitis, laukinė energetika, stiprumas ir dainų kompozicijos stebino ir stebina iki šiol savo sunkumu.
„Albumo reikia perklausyt bent porą sykių, - sakė patys muzikantai, - nes visas veiksmas vyksta per daug greitai, dėl ko nesugebi iškart įsivažiuoti“.
Taip vadinamoji "Gyvūnų policija" žadėjo nužudysiantį Bentoną, jeigu jis įžengs į Angliją, bet nieko blogo per grupės pasirodymą neįvyko.
Tačiau, po kurio laiko, Švedijoje, buvo susprogdinta koncertų salė, kurioje turėjo groti grupė. Tikriausiai, garbinamas juodas pragaras juos tikrai saugo.

„Once Upon the Cross“ (1995): Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į albumo viršelį, kurio autorius yra Didžiosios Britanijos ekstremistas Trevoras Braunas – gulintis Jėzus įsuktas į baltą paklodę, ant kurios matosi kraujo dėmės, verčiant gi puslapį, jis tampa pūvančiu anatominiu muziejaus eksponatu.

“ They will say that he loves you, he don't
From their bible they're controlled
His descent they expect in our life
They'll be waiting till they die
Disembark from their path of belief
If in turn will set you free
Cannot live with the fact that they're wrong
That there is no truth in god
Trick or betrayed
Their faith ends in pain
Rip up their bible before is too late
Time we undo unity
For it is for fools“
("Trick or Betrayed")

Muzikine prasme, Deicide stovykloje beveik niekas nepasikeitė – agresyvu, tvirta, žiauru, bet vis dėlto, skambesys buvo kažkoks šviežias ir progresyvus – daugiau isterijos ir fanatizmo, muzika tapo tiesmukiškesne ir labiau priimtinesne ausiai.

"Kill the christian
Armies of darkness unite
Destroy their temples and churches with fire“
("Kill the Christian")

Be abejo, neapseita ir be rezonanso, sukelto šio albumo: atšaukti koncertai, draudimai, grasinimai, diskų bei plakatų grąžinimas ir draudimas pardavinėti. Ką gi, kaip visada ir nieko naujo. Suprantamas dalykas - juk pats Bentonas, su išdegintu apverstu kryžiumi ant kaktos kėlė tik siaubą ir aplinkinių nepasitenkinimą.

" To be dead is to always be
Open-eyed in a sleeping mind
To be dead is to always dream
I'm prepared for my turn to die“
("To Be Dead")

„Serpents of the Light“ (1997):
„There exists a place of agony
Where children are held captive
Belt across the back, the nuns attack
Believe in god or be beaten to death
Work to earn your keep, no time to sleep
You better know the bible verse
Or go without and die of thirst
Resent your birth - thanks to god!“
("Father Baker's")

Albumo lyrika koordinaliai pasikeitė. Anksčiau taip mėgiamas ir visur vartojamas žodis „Satan“ sutinkamas tik dainoje "Blame It on God", ir nepaisant to, kad pagrindine anti krykščionybės tematika išlieka, dainų tekstuose daugiausia kalbama apie socialinias religinio fanatizmo pasėkmes, apie žiaurumą, apie veidmainiškumą bei abejingumą.
Galima teigti, kad savo atsiradimu neatnešęs nieko stulbinančio albumas "Serpents of the Light" tapo keisčiausiu grupės kūrybos atramos tašku. Nors, nuomonės išsiskyrė – kažkam patiko, kažkam ne. Tikriausiai, būtent tiems, nepatinkintiems ir buvo skirtas 1998 albumas "When Satan Lives", į kurį įėjo laiko patikrinti kūriniai "Lunatic of God's Creation", "Dead But Dreaming", "Sacrificial Suicide", "Once Upon the Cross".

„I am no one, without me he's unknown
Darkness gives power to light up his throne“
("I Am No One")

„Insineratehymn“ (2000):
Sakoma, kad tai geriausias grupės albumas nuo „Legion“ išleidimo laiku. Nepaisant to, kad gitarų solo skamba daug melodingiau negu pirminis Hoffmanų grojimas ir greiti rifai persipina su lėtumu, darbas skamba stipriai, brutaliai ir sunkiai.

“Where's your god when you need him?
Beware, he's deceiving
Intimidation, revelation
Wipe my ass on its pages
Fuck your god with good reason
In contempt, holy treason
I desecrate thee, it's amazing
Open wound, he forsakes you
Satan comin', angel shun 'em“
("Remnant of a Hopeless Path")
Senoji lyrika ir pirminiai dainų tekstai, atpindintys šaltakraujiškumą bei nuožmią neapykantą krykščionybei sugrįžo.

„In Torment In Hell“(2001) , „Scars of the Crucifix“ (2004) – šie du albumai nesukėlė labai didelio susidomėjimo ir rezonanso death metalo scenoje – kaip ir visada – ryškiai propoguojantys anti krykščionybę ir religinį pamišimą dainų tekstai, profesionalus grojimas, nuostabus Glenno riaumojimas, kuriam pavydėti galėtų net pats Steve Tucker iš Morbid Angel. Nors, "Scars of the Crucifix" tapo pačiu perkamiausiu grupės albumu. Be abejo, reikia pažymėti, kad iš grupės išėjo broliai Hoffmanai. Garbingas jų vietas užėmė Jack Owen (buvęs Cannibal Corpse gitaristas) ir Dave Suzuki (buvęs Vital Remains gitaristas).

„The Stench of Redemption“ (2005) – pirmiausia, visa muzika „nuo – iki“ parašyta grupės bugninko Steve Asheim, kuris pasirodė visai neblogo kompozitoriaus vaidmeny. Tikriausiai, jis davė kompozicijoms būtent to, ko reikėjo – „draivo“. Nesunkūs, bet labai greiti rifai, keliantis ritmas, atviras ir smulkmeniškas atlikimas ir švari energetika. Nauji gitaristai iš tikrųjų pateisino savo vardą – gitarų dvikovos, atlikimo tikslumas ir beprotiškas greitumas. Apskritai, pati atmosfera tapo kitokia: anksčiau Deicide buvo žiaurūs, pikti ir spygliuoti, dabar gi gitarų garsas ženkliai suminkštėjo, o nuostabūs solo sulygino spygliuotus rifus. Vis dėlto, Deicide pasikeitė, bet tuo pačiu pasiliko savimi.

Visame pasaulyje pilna grupių, grojančių death metal, norinčių tapti pačiais svarbiausiai, garsiausiai, pikčiausiai, sunkiausiais ir įsimintiniausiais. Jie bando vėl ir vėl, bet galiausiai patiria fiasko. Deicide bus visada aukščiau, su savo skausmingomis gitaromis, išmušančiais iš vėžių bugnais ir žvėrišku Glenno vokalu. Deicide – juoda dėmė death metal mokykloje. Kai atsiranda eilinė grupė, garsiai propoguojanti satanizmą, grojanti death metal, tai sukelia visuotinį juoką, panieką ir nepasitikėjimą. Bet Deicide – nepaprasta grupė, grojanti death metal, viešai pateikianti skrodžiamą lavoną arba siaubo filmo istoriją, atspindinčią dainos žodžiuose – iš tikrųjų – jokio juodo grimo, netikro kraujo, aukojimų ir apsimetinėjimo. Deicide to nereikia. Jie – juodojo meno valdytojai, draudžiami kai kuriose pasaulio šalyse.

Dabartinė grupės sudėtis:
Glen Benton - Vocals & Bass (1987-)
Jack Owen - Guitar (2004-)
Kevin Quirion - Guitar (2008-)
Steve Asheim - Drums (1987-), Guitar (2008-)

Buvę grupės nariai:
Brian Hoffman - Guitar (1987-2004)
Eric Hoffman - Guitar (1987-2004)
Ralph Santolla - Guitar (2005-2007, 2008 (session))
Dave Suzuki - Guitar (2004-2005)
Garbathy "Yaha" - Bass & Vocals (2007)

DEICIDE – (vert. iš lot. k. – „nužudęs/ žudantis Dievą“).
„Three days to rise
If he lives again he is sure to die
I killed Jesus
Just to see him bleed on his pupped throne
I am evil
I'm the Deicide and I killed the lord
No more reasons
I will kill the world in another form“
(“Deicide”)