Delirium yra reišminga grupė italų progresyvaus roko istorijoje, grojusi nuo 1970. Ji susikūrė 60-tų pabaigoje Genujoje pasivadinusi I SAGITTARI, jos sudėtyje buvo Ettore Vigo (klavišiniai), Peppino Di Santo (būgnai, vokalas), Mimmo Di Martino (akustinė gitara) and Marcello Reale (bosinė gitara). Vėliau prisijungus Ivano Fossati (vokalas, klavišiniai, fleita) susiformavo grupė, kurios ankstyvasis muzikinis stilius buvo taip vadinamas tradicinės itališkos melodikos ir angliškų progresyvių grupių, dalinai KING CRIMSON and COLOSSEUM, įtakos mišinys. Jų pirmas albumas, gana dar žalias ''Dolce Acqua'' (1971), vienas pirmųjų italško progresyvo albumų, kuris tuo pačiu ir konceptuali siuita, kurios kiekviena iš aštuonių kompozicijų rėmėsi į skirtingas žmogiškas emocijas. Albumas sąlyginai akustinis, jame dominavo Ivano Fossati, kurio grojimas fleita pabrėžtinai panašus į JETHRO TULL. Albumas nesigavo tiek sėkmingas, kaip kiti didieji itališki albumai išėję 1971-ais metais, tačiau grupė galėjo pasidžiaugti kur kas didesne sėkme festivaliuose. Per televiziją parodytas jų konkursinis numeris 1972-ais San Remo dainų festivalyje padėjo jam tapti galingu singlu-hitu. Vėliau Fossati paliko grupę ir užsiėmė solo karjera, jį pakeitė anglų muzikantas Martin Frederick Grice (vokalas, fleita, saksofonas), atėjęs iš THE BO BO'S BAND,bytbendo iš kurios narių ateity pasipildė grupė AREA. Delirium savo reputaciją stiprino pergalėmis konkursuose, televizijos pasirodymuose, hitiniais singlais, tačiau toks komercinis požiūris anaiptol nebuvo jiems tipiškas, tai niekaip nepasireiškė jų albumų muzikoje. Po Fossati pasitraukimo ir Grice atvykimo, DELIRIUM pasuko progresyvesne kryptimi. Jų antras albumas ''Lo Scemo E Il Villaggio'' (1972) išskirtinis progresyvo ir džiazo samplaika dėl Grice gausiai naudojamo saksofono partijų. Nepaisan to, arba būten dėl to, albumas nesusilaukė deramos sėkmės. Galbūt klausytojai laukė dar vieno ''Dolce Acqua''. Su sekančiu albumu, ''Delirium III - Viaggio Negli Arcipelaghi del Tempo'' (1974), to nenutiko. Gavosi brandus darbas ir iki šiol vertinamas kaip jų šedevras, tai to meto labiausiai simfoprogrokinis albumas . Jame DELIRIUM panaudojo styginius ir pirmąkart suskambėjo Mimmo Di Martino elektrinė gitara. Vėliau sekė grupės sąstato pakitimai, kai 1975-ais išėjo Di Martino ir Grice, o juos pakeitė multiinstrumentalistas Rino Dimopoli. Atsinaujinusi grupė išleido singlą, tačiau nebesurado motyvacijos tęsti darbą, nes publika ir kritika nustojo jais domėtis, ir grupė 1975-ais iširo. 1996-ais keli pirmo sąstato nariai (Dimopoli, Reale, Di Santo) dėjo pastangas atgaivinti grupę, tačiau tikras grupės suklijavimas pavyko tik 2007, kai apsijungė Vigo, Di Santo ir Grice ir, atnaujinę bendradarbiavimą su Black Widow Records, išleido koncertinį albumą ''Vibrazioni Notturne'' . Nauji grupės nariai Fabio Chighini (bosas) ir Roberto Solinas (gitra) pasirodo įnešė naujų idėjų ir šviežumo grupei, nepaisant to, kad jų kol kas naujausias albumas pradėjo tema iš ''Delirium III''. Siekta dvigubos naudos – taip parodoma, jog baigta 35-ių metų ilgumo kelionė, atgaivinant ankstyvojo periodo dvasią, tačiau modernizuotą naujovišku skambesiu. Šis išskirtinis albumas muzikos stiliumi apima nuo džiazo iki bliuzo, nuo roko iki klasikos ir net pagerbimu atiduota duoklę grupei VAN DER GRAAF GENERATOR. Dainų tekstus jiems parašė tas pats Mauro La Luce, ir, kaip ankstesniuose albumuose, čia yra koncepcija - vėjo iš albumo pavadinimo metafora, reiškianti dvasinę kelionę, atvedanti individą į suaugimą. DELIRIUM grupės muzika rekomenduotina tiems klausytojams, kurie mėgsta JETHRO TULL, KING CRIMSON, VAN DER GRAAF GENERATOR ir GENTLE GIANT.