Iki tol, kol 1970-ųjų viduryje Eric‘as Clapton‘as pradėjo savo solinę karjerą, jis jau ilgą laiką buvo vadinamas pasaulinio lygio roko muzikos žvaigžde, nes populiarumo netrūko grupėms „The Yardbirds“, John‘o Mayall‘o „Bluesbreakers“, „Cream“ bei „Blind Faith“, kuriose jis grojo. Dar būdamas jų nariu, Eric‘as aiškiai siekė tikslo tapti geriausiu tos kartos roko gitaristu. Tai, kad Clapton‘ui prireikė tiek daug laiko pradėti solinę karjerą, įrodo, jog nors ir buvo itin reikšmingas bei pajėgus muzikantas, jį kaustė nebūdingas tokio tipo atlikėjams santūrumas. Ir debiutinis jo diskas, pavadintas „Eric Clapton“, nors ir pasiūlė vieną Top 40-uko hitą, dainą „After Midnight“, visgi buvo tipinis pavyzdys, kaip jis nenori statyti savęs į pirmąją vietą. Šiame diske daugiau skambėjo tai, kas buvo įrašyta su paskutiniuoju jo kolektyvu, „Delaney & Bonnie & Friends“. Nieko nuostabaus, kad net prieš išleidžiant debiutinį savo albumą, Clapton‘as vengė savo, kaip solinio atlikėjo pozicijos – iš „D&B&F“ žmonių jis susirinko sau palaikančią grupę, „Derek & the Dominos“, kurie su juo grojo didžiąją 1970-ųjų metų dalį. 1971-aisiais – 1972-aisiasi metais Clapton‘as buvo beveik visiškai neaktyvus, nes turėjo problemų dėl priklausomybės narkotikams. Visgi, 1973-iųjų sausio 13-ąją jis atliko savo sugrįžimo koncertą Londono teatre „Rainbow“. Remiantis šiuo pasirodymu buvo įrašytas ir 1973-iųjų rugsėjį išleistas „gyvas“ albumas „Eric Clapton's Rainbow“. Kaip ten bebūtų realios tikros solinės karjeros Clapton‘as nepradėjo iki 1974-ųjų metų liepos, kai išleido diską „461 Ocean Boulevard“, pasiekusį topų viršūnes ir pristačiusį numeris vienas hitą, dainą „I Shot the Sheriff“. Personą, kurią per sekantį dešimtmetį suformavo Clapton‘as, mažiau buvo gitaros herojus nei roko žvaigždė, turinti silpnybę baladėms. Po albumo „461 Ocean Boulevard“ sekę darbai „There's One in Every Crowd“ (išleistas 1975-ųjų kovą), gyvai įrašytas „E.C. Was Here“ (1975-ųjų rugpjūtis) ir „No Reason to Cry“ (1976-ųjų rugpjūtis), buvo mažiau sėkmingi. Tačiau po to sekęs, 1977-ųjų lapkritį pasirodęs diskas „Slowhand“, kuriame buvo stiprus darbas „Cocaine“ (jį parašė J.J. Cale‘as, taip pat sukūręs ir „After Midnight“) bei hitais tapę singlai „Lay Down Sally“ ir „Wonderful Tonight“, pasiekė milijoninius pardavimų tiražus. Pagal parduotas kopijas, gerai sekėsi ir po jo pasirodžiusiems albumams – 1978-ųjų lapkričio „Backless“, kuriame buvo Top 10-uko hitas „Promises“, gyvai įrašytas diskas „Just One Night“ (1980-ųjų balandis) bei „Another Ticket“ (1981-ųjų vasaris), padovanojęs klausytojams kitą Top 10-uko dainą „I Can't Stand It“. Devintojo dešimtmečio pirmoje pusėję Clapton‘o populiarumas kažkodėl sumažėjo, o per tą laikotarpį pasirodę albumai – „Money and Cigarettes“ (1983-iųjų vasaris), „Behind the Sun“ (1985-ųjų kovas) ir „August“ (1986-ųjų lapkritis) – tik įrodę, kad atlikėjo karjerą apėmęs sąstingis. Padėtį kiek pataisė 1988-ųjų balandį pasirodžiusi diskų dėžutė „Crossroads“, kurioje patalpinta Clapton‘o dainų retrospektyva priminė klausytojams, koks puikus jis buvo. 1989-ųjų lapkritį pasirodęs „Journeyman“ tapo sugrįžimu į ankstesnę dainininko formą. Tai buvo pirmasis jo studijinis albumas po beveik penkių metų, tačiau tai nesutrukdė jam mėgautis netikėta sėkme. 1991-ųjų kovo 20-ąją žuvo jo keturmetis sūnus. Gedėdamas jis išleido gyvai įrašytą albumą „24 Nights“ (1991-ųjų spalis), atsisakė savo kasmetinių koncertų „Royal Albert Hall“ salėje Londone ir paruošė garso takelį „Rush“ (1992-ųjų sausis). Šiame darbe buvo iš kūrinys, parašytas jo sūnui - daina „Tears in Heaven“, kurią, ko gero, žino kiekvienas muzikos mėgėjas, net nesidomintis Eric‘o Clapton‘o kūryba. 1992-ųjų kovą Clapton‘as įrašė savo koncertą specialiam leidiniui „MTV Unplugged“, pasirodžiusiam tų metų rugpjūtį ir tapusiu geriausiai parduotu atlikėjo įrašu. Po dvejų metų Clapton‘as sugrįžo su bliuzo albumu „From the Cradle“, tapusiu vienu iš sėkmingiausiu jo darbų, tiek komercine, tiek muzikologų kritikos prasme. „Crossroads, Vol. 2: Live in the Seventies“, diskų dėžutė, primenanti apie gyvus jo pasirodymus 8-ajame dešimtmetyje, buvo sutikta įvairiais vertinimais. ,1997-ųjų pradžioje Clapton‘as, pasislėpęs po „X-Sample“ pseudonimu, į pagalbą pasikvietė klavišininką/prodiuserį Simon‘ą Climie ir sukūrė new age bei trip-hop stiliaus duetą „T.D.F.“ 1997-aisiais pasirodęs judviejų albumas „Retail Therapy“ sulaukė įvairiausių atsiliepimų. Clapton‘as išlaikė Climie, kaip savo prodiuserį, ir įrašinėdamas albumą „Pilgrim“, tapusį pirmuoju jo studijiniu disku nuo 1989-ųjų, kai pasirodė „Journeyman“. „Pilgrim“, pasirodęs 1998-ųjų pavasarį, taip pat sulaukė prieštaringų vertinimų, tačiau tai nesutrukdė diskui debiutuoti ketvirtoje albumų topo vietoje ir Top 10-uke išsilaikyti net keletą savaičių. Tokią sėkmę darbui garantavo itin stipri baladė „My Father's Eyes“. 2000-aisiais Clapton‘as kartu su senu savo draugu B.B. King‘u įrašė albumą „Riding with the King“, kurį sudarė bliuzo standartai ir šiuolaikinių dainininkų/dainų autorių darbai. Kitas solinis atlikėjo diskas, pavadintas „Reptile“, sekė 2001-ųjų pradžioje. Po trijų metų Clapton‘as išleido „Me and Mr. Johnson“ – kolekciją dainų, pagerbiant Misisipėje gimusio bliuzo meistro Robert‘o Johnson‘o atminimą. 2005-aisiais pasirodė keturioliktasis originalios studijinės medžiagos Clapton‘o albumas „Back Home“, atspindėjęs tėvystės jam atneštą gyvenimo lengvumą. 2006-ųjų metų darbe „The Road to Escondido“ Clapton‘as atgaivino bendradarbiavimą su dainų „Cocaine“ bei „After Midnight“ autoriumi J.J. Cale‘u.