Georgas Filipas Telemanas (Georg Philipp Telemann; 1681-1767) – žymus vokiečių kompozitorius. Būdamas dinamiška asmenybė, jis aktyviai koncertavo, suburdavo orkestrus ir jiems vadovaudavo, uoliai rūpinosi savo kūrinių leidyba.

Telemanas buvo savamokslis muzikas, tačiau dar vaikas grojo keliais instrumentais ir būdamas 12 metų parašė savo pirmąją operą. Rimtesnė jo muzikinė veikla prasidėjo Leipcige. Ten jis 1701 m. įkūrė studentų muzikinę draugiją ,,Collegium Musicum", po dvidešimties metų suvaidinusią svarbų vaidmenį J.S.Bacho veikloje. G.F.Telemanas buvo susijęs su Leipcigo operos teatru, kuris taip pat iš esmės gyvavo studentų pastangomis. Jis tarnavo dvaro muzikantu Eizenache ir bažnyčios muzikantu Frankfurte prie Maino. Tačiau svarbiausią tarnybą, kurioje išbuvo daugiau kaip 40 metų, Telemanas gavo 1721 m. Hamburge – pačiame Vokietijos muzikinio gyvenimo centre. Jis tapo miesto muzikos direktoriumi ir buvo atsakingas ne tik už penkių didžiausių bažnyčių muziką, bet ir už visą miesto koncertinį gyvenimą. Be to, jis perėmė vadovavimą operos teatrui ir aprūpindavo kantatomis Frankfurtą bei orkestrine muzika kelis dvarus. Vėliau šias pareigas perėmė K.F.E.Bachas.

G.F.Telemanas sukūrė mažiausiai 1500 bažnytinių kantatų ir apie 1000 orkestrinių siuitų, daugiau kaip 40 operų bei pasijų ir daug kamerinės muzikos įvairiausios sudėties ansambliams. G.F.Telemanas buvo niekinamai vadinamas grafomanu, o jo kūryba laikoma į plačiąsias mases orientuota vartotojiška muzika – ne tokia kaip išliekamąją vertę turintys J.S.Bacho kūriniai. Tačiau šiuo atveju liko nepastebėta naujovėms atvira G.F.Telemano dvasia, lėmusi tai, kad jis buvo vienas iš drąsiausių tų laikų kompozitorių – mėgdžiojo visus tuolaikinius stilius, bet jungdamas juos išliko originalus. Jis nuolat žengė koja kojon su greitai kintančiu XVIII a. muzikiniu skoniu ir dar 7-ame amžiaus dešimtmetyje, būdamas jau senyvo amžiaus, rašė taip pat madingai kaip ir to meto jaunoji karta. Laisvas, fantazijos kupinas G.F.Telemano kūrybos stilius stipriai paveikė tolesnę vokiečių operos raidą. Telemano gabumai ypač išryškėjo kuriant komiškas scenas (komiška opera „Pimpinone“, 1725). Vėlesnėms kartoms pavyzdžiu tapo ir jo oratorijos ,,Dienos dalys“ (1755), Teismo diena„ (1762) bei dramatinė solinė kantata ,,Ino“ (1765). Jo kamerinėje muzikoje esminę vietą užima trys ansamblinių siuitų ir sonatų ciklai ,,Užstalės muzika„ (1733), kurie buvo žinomi visoje Europoje, be to, per 1737-1738 m. kelionę į Paryžių sukurti ,,Paryžiaus kvartetai“.