Johanesas Bramsas (Johannes Brahms, 1833 gegužės 7 d. – 1897 m. balandžio 3 d.) – vokiečių kompozitorius romantikas, daugiausia gyvenęs Vienoje.

Biografija

Kompozitorius gimė Hamburge. Jo tėvas grojo keliais instrumentais, motina buvo siuvėja. J. Bramsas muzikinio išsilavinimo pradmenis gavo iš tėvo. Nuo mažens pasirodė esąs gabus fortepijonui, padėdavo išlaikyti šeimą grodamas restoranuose ir teatruose. Kurį laiką taip pat mokėsi griežti violončele. J. Bramsas netapo žymiu pianistu, tačiau vėliau dažnai koncertuose atlikdavo savo paties kūrinius. Taip pat buvo neblogas dirigentas.

Rašyti muziką pradėjo gan anksti, tačiau į jo kūrybą dėmesys buvo atkreiptas po koncertinio turo 1853 m., kuriame jis akomponavo vengrų smuikininkui Eduardui Remenjui. Ture jis susitiko su Ferencu Listu. Pasakojama, kad F. Listas per susitikimą atliko J. Bramso Skerco op. 4, tačiau pats Bramsas užmigo F. Listui atliekant savo kūrinį. Jaunasis kompozitorius buvo supažindintas su Robertu Šumanu, šis išspausdino straipsnį, kuriame gyrė J. Bramsą. Vėliau jis labai suartėjo su Šumano žmona Klara.

Kompozitorius nebuvo vedęs, nors mylėjo keletą moterų ir buvo susižadėjęs. Po to, kai R. Šumanas pasikėsino į savo gyvybę ir buvo priverstas apsigyventi sanatorijoje, J. Bramsas tapo pagrindiniu tarpininku tarp jo ir žmonos Klaros. Po R. Šumano mirties J. Bramsas Hamburge subūrė moterų chorą, o Detmolde dirbo dirigentu ir muzikos mokytoju. Vienoje pirmąkart apsilankė 1862 m., kitamet ėmė ten diriguoti. Greitai Vienoje apsigyveno. 1877 m. atsisakė Kembridžo universiteto garbės daktaro vardo, 1879 m. tapo Breslau universiteto garbės daktaru.

XIX a. 6-7 dešimtmečiais nuolat rašė, tačiau į jo muziką reaguota įvairiai. Pirmasis koncertas fortepijonui labai kritikuotas, kitus kūrinius „Naujoji vokiečių mokykla“, kuriai priklausė F. Listas ir R. Vagneris, vadino senamadiškais. J. Bramsui patiko R. Vagnerio kūryba ir F. Listo atlikimas, tačiau 1860 m. jis mėgino suorganizuoti viešą protestą prieš kai kuriuos jų muzikos ekscesus. Šis manifestas pasirodė per anksti, tik su trimis parašais, ir buvo didelė J. Bramso klaida – daugiau jis nebesivėlė į viešas polemikas. 1868 m., po Ein deutsches Requiem premjeros Brėmene, J. Bramsas buvo pripažintas kaip kompozitorius. Pagaliau jis ryžosi baigti vietoje stovėjusius darbus: kantatą „Rinaldas“, Pirmąjį styginių kvartetą, Trečiąjį fortepijoninį kvartetą, Pirmąją simfoniją.

J. Bramsas nemažai keliaudavo. Nuo 1878 dažnai lankydavosi Italijoje. Ypač mėgo būti gryname ore, kur jam geriau sekdavosi mąstyti.

1890 m. J. Bramsas nusprendė mesti kompoziciją, tačiau iki savo mirties vis tik parašė kūrinių, dabar pripažintų šedevrais. Bramsas sirgo vėžiu, ir galiausiai nuo jo mirė 1897 m. Palaidotas Vienoje.

Kūryba

J. Bramsas sukūrė 4 simfonijas, 2 koncertus fortepijonui, koncertą smuikui, dvigubą koncertą smuikui ir violončelei, „Vokiškąjį rekviem“ (Ein deutsches Requiem), įvairių temų su variacijomis – Variacijas ir fugą Hendelio tema, N. Paganinio variacijas, variacijas pagal J. Haidną ir kt. Mažųjų formų kūrinių Bramsas taip pat parašė nemažai. Svarbūs jo soliniai kūriniai fortepijonui, taip pat dainos, kurių parašė apie 200, choraliniai preliudai vargonams. J. Bramsui esant gyvam, žinomiausi jo kūriniai buvo mažieji, itin tikę tuo metu populiariam namų muzikavimui. Tarp jų buvo „Vengriški šokiai“, Valsai op. 39 fortepijoninam duetui, Liebeslieder valsai vokaliniam kvartetui ir fortepijonui ir kt.

J. Bramsui didelę įtaką darė L. Bethoveno kūryba, taip pat Mocartas, J. Haidnas. Tai, kad J. Bramsas mėgo klasikinę epochą, rodo ir žanrų pasirinkimas: jam patiko klasikinės sonatos, simfonijos, koncerto formos. Tačiau jis buvo kompozitorius romantikas – formų struktūras keisdavo ir naudodavo lanksčiai. Taip pat J. Bramso kūrybai įtaką darė liaudies muzika – jis aranžavo balsui ir fortepijonui 144 vokiečių liaudies dainas, ne viena iš jo parašytų dainų turi folklorinių elementų.