Užtrukau 4 dienas knaisydamasis po Kataklysm diskografiją. Tam žygiui mane pastūmėjo Kataklysm koncerto Wacken Open Air 2015 įrašas youtubėje. Kaip tik tais metais kanadiečių metalistai grojo Anykščiuose ir buvo headlaineriais, yra neprastas viso to pasirodymo įrašas. https://www.youtube.com/watch?v=a0cM6PMWleE. Dar ir dabar pamenu, koks pakylėtas jausmas buvo užvaldęs mane. Tą grupę girdėjau pirmą sykį, o apie juos težinojau, kad yra pirmo ešelono melodingo death metalo  kanadiečių grupė.

 Dabar, praėjus 9 metams, naujai pasižiūrėjau į Kataklysm. Pasidarė aišku, kodėl taip lengvai persiėmiau jų muziką. Mat pažintį pradėjau nuo 2002-2015 grupės laikotarpio, kuomet Kataklysm skambesys išties buvo melodingas death, nors vokalistas Maurizio Iacono groulino, derindamas death ir black deformacijų balsus ir gana brutualiai, bet gitarų ir būgno darbas skambėjo panašiai kaip Children of Bodom. Toks palengvintas įsisavinimui mišinys davė momentinį efektą. Įsigilinus  į diskografiją paaiškėjo, kad Kataklysm nėra jau tokie paprastučiai. Jie pradėjo kaip patys tiesmukiausi Death užduoto tono puoselėtojai. Vėliau vis labiau atleisdami varžtus ir išskysdami po metalo požanrius, tačiau vis tiek su death metalo šerdimi. Albumuose Meditations ir      Unconquered man netgi girdisi deathcoro atgarsių. Beje, tie du grupės albumai man silpniausi. Pernai pasirodęs Goliath liko nepastebėtas, netgi neįkeltas į puslapį, tad tik šiomis dienomis pergrojau jį bent 5 kartus ir manau, kad yra progresas po klišėn įstrigusio grupės laikotarpio.

Mano favoritas Kataklism albumų sąraše yra (ir 2015-ais buvo) In the Arms of Devastation (2006), toliau seka Shadows & Dust (2002), Serenity in Fire (2004), Goliath (2023), Temple of Knowledge (1996), Epic: The Poetry of War (2001), Prevail (2008), Heaven's Venom (2010), Waiting for the End to Come (2013), Sorcery (1995) ir Victims of this Fallen World (1998) bei Of Ghosts and Gods (2015).

Labiausios dainos yra: Crippled and Broken, In Shadows and Dust, As I Slither ir vyšnia ant torto - The Road to Devastation. Grupė verta tvirto 8, netgi su pliusu. Goliath albumas duoda prošvaisčių grupės ateičiai.

Tikrai verti Devilstone head liner'ių vardo. Baigiamasis koncertas su jais buvo daugiau nei puikus. Baigiu perklausyti visą jų diskografiją count down nuo naujausio jų albumo. Labiausiai užkabliavęs yra "In the Arms of Devastation".

Kataklysm - melodingas death, bet mažiau nei Amon Amarth ar Arch Enemy. Čia daugiau ekspresijos būgnuose ir vokale. Gal dar keisiu nuomonę, nes kol kas esu stipriai šios grupės įtakojamas.