Last Coin „Potvynio laukiančioj sostinės aikštėj, tarp nelygumo plytelių, tarp ledo ir smėlio pakrypusi šonu pilka moneta laukia naujojo savo radėjo.
Kažkas būtinai ją įžvelgs, nuvalys ir vertę nustatęs kišenėn įdės.
Kelionės trukmė – paslaptis. Gal ji parduotuvės kasoj atsidurs, gal valkatos delnas ją godžiai sugniauš, gal ji visą pusmetį lauks kol tik bus įmesta į svetimo miesto fontaną..
Bet galbūt neteks tiek keliaut ir ji vėl iškris pro skylę kišenės į sostinės aikštę, kur lėtai nusiris tarp kažkurio nelygumo plytelių, tarp begalinio ledo ir smėlio“.
Tokiais žodžiais prisistato vilniečių grupė „Last Coin“, kurios atsiradimas buvo vienas tų „neišvengiamų atsitiktinumų“, kai viena idėja ar siekis sugebėjo suburti visiškai nepažįstamus bendraminčius.
Su įvairiais atlikėjais (A. Smilgevičiūtė ir „Skylė“, „Amberlife“, D.Razauskas ir grupė, „Tomas Leiburas orchestra“ ir kitais) grojantys trys profesionalūs muzikantai „rado“ vienas kitą jaukioje studijoje sostinės Žvėryno rajone, kur prasidėjo kūrybinis procesas ir nuolatinės repeticijos. Vos per kelis mėnesius, atskiri garsiniai fragmentai ir muzikiniai eskizai tapo išbaigtomis kompozicijomis, o filosofinė kūrinių niša buvo užpildyta nebeprasmiais tekstais.
Skambesio ir stiliaus paieškų metu grupė sugebėjo užčiuopti tą polistilistinę giją, kuri gali būti įpinta į bet kokį muzikinį audinį, todėl savo grojamos muzikos stilių „Last Coin“ nariai įvardina gan abstrakčiai – acoustic electro, kuriame apstu rock, disco, D&B elementų.
Grupės nariai juokauja, kad kaip nauja grupė niekaip negalėtų „išlįsti iš rūsio“, kadangi jų repeticijų studija yra penktame senos gamyklos aukšte.