Master P. išsiskiria iš kitų Hip-Hop'o atlikėjų tuo, kad savo sėkmės imperiją jis pasistatė vien savo jėgomis, be kitų leidybos kompanijų pagalbos. Keletą metų jį galima buvo rasti tik repo pogrindyje, iš kurio jis galų gale iškilo į dideles aukštumas tik praėjusio dešimtmečio viduryje. Jis labai išpopuliarėjo kaip prodiuseris ir reperis dėl tikslaus žinojimo, ką klausytojai nori išgirsti. Tai, ko tuo metu labiausiai norėjo klausytojai, buvo gangsta repas. Įkūręs "No Limit Records" kompaniją, Master P. davė publikai gangsta repą su visais pagrindiniais elementais - smurtiniais, vulgariais tekstais, aštriu ir kietu beat'u, kuris sukurdavo šiurkštų skambesį. Jis nebuvo repo meistras, kaip ir visi likę "No Limit" nariai, kurie kartais būdavo netgi dar mažiau talentingesni už Master P. ir labai nevikrūs repavimo atžvilgiu. Tačiau tuo metu matyt tai neturėjo didelės reikšmės. Didžiosios leidybinės kompanijos bėgo nuo neigiamų pasekmių, kurias sukėlė gangsta repas, ir stengėsi nebeleisti šio stiliaus įrašų. Ryškiausias šio grubaus ir atviro stiliaus atstovas Dr. Dre pats paskelbė gangsta repą, kaip jau mirusį, tačiau Master P. vis tiek laikėsi savo kurso ir leido vieną albumą po kito su neatskiesto gangsta repo turiniu. Tokio pačio stiliaus laikėsi ir visi trys jo broliai: Silkk the Shocker, C-Murder ir Mystikal, kuriems išgarsėti padėjo vyresnysis brolis Master P. Daugelis „No Limit Records“ įrašų nebuvo aukštos kokybės, pigiai prodiusuoti, pigiai apipavidalinti, bet tai atrodo nerūpėjo niekam, nes Master P. pelnas vis didėjo ir kompanijos pavadinimas pasitvirtino su kaupu. Kaip ir tie Hip-Hop'o atstovai, kurie veikė už tradicinio repo ribų, taip ir Master P. (Percy Miller) nebuvo kilęs iš garsiausių Hip-Hop'o "atstovybių", tokių kaip Niujorkas ar Kalifornija. Master P. gimė Niu Orleane, mieste, turinčiame gilias muzikos šaknis, tačiau žemą Hip-Hop'o lygį, ir atstovavo Southern Rap (Pietinės JAV dalies repo) stilių. Kadangi repas nebuvo ten labai populiarus, gatvėse matomas smurtas nebuvo niekam žinomas iki pat Master P. laikų, kurio kūrybą ir įtakojo tai, ką jis kasdien matė, būdamas paaugliu. Po savo tėvų skyrybų, Percy nuolat keliavo iš vienų namų į kitus. Jis nusprendė pasilikti su tėvu Niu Orleane, bet dažnai važiuodavo į Ričmondą aplankyti motinos. Savo paauglystę Master P. sugebėjo praleisti be nusikaltimų, nes buvo atitrauktas nuo narkotikų pasaulio ir gatvių smurto dėl savo aistros kepšiniui. Jis buvo gana talentingas krepšininkas ir gaudavo sportininko stipendiją Hiustono universitete, tačiau jis paliko miestą ir išvyko pas motiną į Ričmondą, kur pradėjo studijuoti verslo vadybą Ouklendo "Merritt Junior" koledže. Vėliau mirė jo senelis ir savo testamentu paliko anūkui dešimt tūkstančių dolerių devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tuos pinigus Master P. panaudojo protingai ir investavo į "No Limit Records". Tuo metu tai nebuvo leidybinė kompanija, o tik paprasta įrašų parduotuvė. Dirbdamas parduotuvėje, Master P. daug sužinojo ir suprato, kad daugelis repo klausytojų labai mėgsta jausmingą, gatvės lygio skambesį, kurio nebuvo įmanoma rasti didžiųjų leidybos kompanijų įrašuose. Tai žinodamas, Master P. pasinaudojo šansu ir 1990-aisiais "No Limit" iš paprastos parduotuvės pavertė leiblu, su įrašų studija ir visais kitais privalomais dalykais. Kitais metais Percy jau išleido pirmąjį savo albumą "Get Away Clean", o žymiai vėliau, 1994-aisiais, sukėlė tikrą audrą repo pogrindyje su jau trečiuoju albumu "The Ghettos Tryin' to Kill Me!". Panašiai tuo pat metu Master P. prodiusavo ir išleido rinkinį "West Coast Bad Boyz", kuris išgarsino reperius Rappin' 4-Tay, E-40 ir įvairiuose šalies topuose išsilaikė daugiau nei pusę metų. Pastarieji du albumai tapo reikšmingiausiais repo pogrindžio hitais, kurie leido visiems sužinoti apie Master P. Jo įtarimai, kad repo klausytojams reikia tiesmukiško ir naujoviško hardcore stiliaus repo, pasitvirtino. Netrukus Master P. persikėlė su visu leiblu į Niu Orleaną ir susikoncentravo tik ties įrašų leidyba. Praėjusio dešimtmečio diduryje "No Limit Records" jau turėjo nuosavą prodiuserių komandą "Beats by the Pound" (Craig B., KLC, ir Mo B. Dick), kuri dirbo prie visų kompanijos įrašų. Tų įrašų buvo iš tiesų labai daug per beveik jau dešimt metų. Viskas, kas išeidavo iš "No Limit" įrašų studijos, turėdavo didelę dalį Master P. ir Beats by the Pound produkcijos. Jie sumaniai mokėjo "gaminti" hitus, dažnai tiesiog pasiimdami to meto hitų skambesį ir pritaikydami savo įrašuose. Jie patys kūrė visų įrašų viršelius, kurie atrodė pigiai ir buvo ryškiai, tačiau neskoningai nuspalvinti arba kartais netgi padaryti iš paprastos fotografijos. Į kokybę nebuvo žiūrima, o buvo stengiamasi per trumpą laiką išleisti kuo daugiau įrašų, kurių tokią greitą gamybą skatino patys žmonės, kuriems visas tas šlamštas patiko. Toje vienas po kito pasirodančių albumų karuselėje nuolat įsiterpdavo ir paties Master P. albumai. "99 Ways to Die" pasirodė 1995m., o "Ice Cream Man" - kitais metais. 1997-ųjų metų vasaros pabaigoje buvo išleistas dar vienas albumas, "Ghetto Dope", bet Master P. leiblas "No Limit Records" iš milžiniškos imperijos tapo mini imperija. Nei radijo eteryje, nei tuo labiau MTV televizijoje reperis neturėjo pasisekimo, tačiau imperija vistiek liko imperija dėl paprastos priežasties - žmonės ir toliau be perstojo palankiai pirko įrašus. Susiformavusi nauja grupė Tru, kurią Master P. sudarė su savo jaunesniaisiais broliai, Silkk the Shocker ir C-Murder, taip pat leido albumus, kurie buvo puikiai perkami ir nuolat atsidurdavo R&B topo dešimtuke. Tokia nesibaigianti sėkmė paskatino reperį sukurti ir suvaidinti autobiografiniame, komedijinio/dramos pobūdžio filme "I'm ‘Bout It". Master P. savo lėšomis finansavo visus filmavimo darbus ir, kai nerado leidėjų, tiesiog pavertė kino juostą, kurią pardavinėjo 1997-ųjų vasarą. Kitas filmas "I Got the Hook Up" jau pasirodė kino teatruose 1998-ųjų vasarą, tuo metu, kai buvo išleistas kitas albumas "MP da Last Don". Prisiminęs seną aistrą krepšiniui, reperis pabandė prasimušti į NBA su Toronto "Raptors" ir derėjosi su "Heisman Trophy" apdovanojimo savininku Ricky Williams dėl patekimo į NFL (Nacionalinę amerikietiškojo futbolo lygą). Bandymai aišku nebuvo sėkmingi, todėl Master P. tęsė muzikinę karjerą ir 1999m. įrašė "Only God Can Judge Me", 2000m. - "Ghetto Postage", o 2001m. - "Game Face".