"Nashash". [metal-archives.com nuotr.] Neužtenka saujos drąsos, kad pasislėptum baimėje. Ir negana lašo tiesos, kad nugrimztum vienatvėje. Nes tamsa dar nebuvo ir niekada netaps tokia juoda, kaip šis menas, kylantis iš pelenų. Magija, šiurpas, klystkeliai, okultizmas ir mirtis – visai tai „Nahash“... Būkime neturtingi, bet teisingi – kauniečiai „Nahash“nuo pat pirmų susikūrimo dienų 1993 metais buvo lietuviškosios black metalo scenos zenite. Galbūt jų demo leidiniai „Nocticula Hecate“ bei „Wellone Aeternitas“ nepasižymėjo puikiu įrašu, aukšta kokybe, tačiau ši muzika visada nešė būtent tą žinią, kurią ir privalo deklaruoti juodžiausias metalas – šaltį, paslaptį, lemtį ir nesibaigiančius sąmonės pogrindžių labirintus. Šiandien Lietuvoje ši tamsiųjų menų ketveriukė yra tituluojama geriausia black metalo grupe. Deja, iki šiol užsienyje tai vis dar nepripažintas aukso luitas. 1997 metais sutartis su Prancūzų pogrindinės muzikos leidybos titanais „Drakkar Productions“ leido dėti daug vilčių į šį bendradarbiavimą, tačiau velniai net ir savo pačių tarnų pastangoms uždėjo kryžių. Viena iš to priežasčių gali būti nedažni gyvi grupės pasirodymai, kurių metu ir atsiskleidžia pats tikriausias „Nahash“ veidas ir dvasia. Tai grupė, grojanti ypač retai, tik jiems patiems suprantamų jėgų ir idėjų vedina. Tačiau tie, kuriems pasisekė išvysti „Nahash“ scenoje, kartoja tą patį – užburiantis, pritrenkiantis, nepakartojamas ir nenusakomas menas. Kalbėti maža – vizualizacija, emocijos ir atmosfera kalba patys už save. Prieš porą metų „Nahash“ pagaliau nubudo iš letargo. Liežuviai plaka, jog naujasis grupės diskas beveik užbaigtas. Tačiau jis toks juodas, sunkus ir piktas, kad net ir patys muzikantai nepajėgūs jo sutramdyti. Telieka tikėtis, jog tai bus naujas, dar tamsesnis, klaidesnis ir paslaptingesnis kelias kolektyvo veikloje. „There... Where the winds wail, Where... Only death is real...“