Ji lyg iš amžių glūdumos atėjusi, ir vietos šiame pasaulyje neradusi būtybė. Vienas stipiriausių visų laikų vokalų - kai ji dainuoja, supranti, jog dainuoja iš sielos gelmių, jog byloja nepaneigiamą (nors ir subjektyvią) tiesą. Jos dainos - kraują stingdančios egzistencinės raudos. Nico viena i nedaugelio išties autentiškų balsų muzikoje.

Mano nuomone, stipriai nuvertinta dainininkė. Muzikine prasme ji tikrai gana savotiška. O man asmeniškai, viena iš daugiausiai emocijų sukeliančių atlikėjų. Daugiausia, žinoma, kaip ir jos dainų - melancholiškų, kartais labai karčių emocijų (gal dėl to kai kurie jos ir vengia). Tačiau ji turi ir lengvesnių dainų, kaip pvz., Weso Andersono filmo "The Royal Tenenbaums" saundtreke panaudotos dainos "These Days" ir "The Fairest of the Seasons". Čia nevisai į temą, bet muzikos megėjams apskritai rekomenduoju Weso Andersono filmus dėl jų puikaus muzikinio pasirinkimo. O grįžtant prie Nico, dar nesu jos pilnai atradus, bet turiu parsisiuntus tris ankstyviausius albumus, iš kurių turbūt labiausiai patinka antrasis - "The Marble Index". Nekaip pirmam, šiame albume visas dainas ir muzika sukūrė ji pati, o tai priduoda ypatingą emociją, kurios "Chelsea Girl" man trūko. Nico tragiška asmenybė, ką begaliu pridurt. Bereikalo nepakankamai vertinama.