1984m. Sietlo muzikos scenoje atsirado nauja punk rock‘o grupė „Green River“. Viskas prasidėjo, kai grupelė vidurinės mokyklos draugų nusprendė suburti punk grupę... Tai buvo Mark Arm (vokalas), Steve Turner (gitara), Stone Gossard (gitara), Jeff Ament (bosinė gitara). Po pusės metų prie grupės prisijungė Bruce Fairweather. „Green River“ išleido du albumus: „Come Down“ (1985) ir „Rehab Doll“ (1988). Po pastarojo išleidimo grupė iširo. Susikūrė dvi naujos: „Mother Love Bone“ (su Gossard ir Ament) bei „Mudhoney“ (su Arm ir Turner). Kartu su Gossard ir Ament Mother Love Bone buvo vokalistas vardu Andrew Wood. „MLB“ buvo daug žadanti grupė, grojusi gerą muziką su nuostabiais dainų tekstais, parašytais Wood‘o. Tačiau augančią grupės sėkmę pakeitė košmaras: 1990m. kovo 16d. nuo heroino perdozavimo mirė grupės siela Andrew Wood. „MLB“ išleido tik vieną albumą, tačiau jis buvo išleistas tik po Wood'o mirties ir pavadintas „Apple“. Andrew Wood mirė palikdamas daug draugų, kurių vienas buvo Chris Cornell („Soundgarden“ vokalistas). Iš karto po Wood‘o mirties „Soundgarden“ išvyko į koncertinį turą po Europą ir Cornell parašė dvi dainas dedikuotas Andrew: „Reach Down“ ir „Say Hello To Heaven“. Stone Gossard ir Jeff Ament, išgirdę šias dainas, rimtai susidomėjo galimybe dirbti bendrai. Netrukus gimė „Temple Of The Dog“. Į šio naujo projekto sudėtį įėjo Criss Cornell (vokalas), Stone Gossard (gitara), Jeff Ament (bosinė gitara) ir Matt Cameron (būgnai). Vėliau prie jų prisijungė Mike McCready - senas Stone mokyklos draugas. Bet kažko dar trūko, ir tą trūkumą užpildė iš San Diego atvykęs vyrukas Eddie Vedder, taip pat žinomas kaip „žmogus, kuris niekada nemiega“. Po Wood‘o mirties Stone įrašė keletą demonstracinių kasečių, ir Jack Irons, kuris pažinojo ir Stone, ir Eddie, šias juostas įteikė pastarajam. Eddie parašė žodžius, įdainavo keletą dainų ir išsiuntė juostas atgal į Sietlą. Išgirdę dainas, Stone ir Jeff nieko nelaukdami pakvietė Eddie į Sietlą. Kai jis atvyko, Chris Cornell pakvietė jį prisijungti prie „Temple Of The Dog“. Po albumo įrašymo Chris Cornel vėl sugrįžo į savo grupę „Soundgarden“. Taip 1990-ųjų rudenį gimė nauja grupė. Tai buvo „Pearl Jam“. Jie sugrojo keletą koncertų, apšildydami tokias grupes kaip „Alice In Chains“, kol galiausiai 1991-ųjų rugpjūtį išleido savo debiutinį albumą „Ten“, kuris, parduotas 10 milijonu tiražu, smarkiai aplenkė „Nirvana“os „Nevermind“ ir atnešė grupei pasaulinę šlovę. Tada spaudą užplūdo gandai apie nesutarimus tarp „Pearl Jam“ ir „Nirvana“os. Nesutarimus, į kuriuos Vedder per daug neįsitraukė. Tačiau Kurt Cobain negailėjo „Pearl Jam“ kandžių žodžių. Vieną kartą visa tai baigėsi - Cobain pasakė: „Aš nesiruošiu daugiau šito daryti: tai skaudina Eddie ir aš manau, kad jis geras vyrukas“. Tai sušvelnino santykius tarp dviejų roko pasaulio gigantų. 1993 metais „Pearl Jam“ išleido savo antrąjį albumą pavadinimu „Vs“, kurį prodiusavo Brendan O‘Brien (vėliau prodiusuosiantis daugumą „PJ“ albumų). Per pirmas 24h buvo parduota 350 tūkstančių šio albumo kopijų ir dar apie milijoną pirmąją savaitę. Tuo metu „Vs“ buvo sparčiausiai parduodamas albumas istorijoje. 1994-ųjų turas po „Vs“ išleidimo buvo labai nestabilus, labiausiai dėl Kurt Cobain mirties. Koncerte, iškart sužinojus apie Kurt‘o mirtį, Eddie pasakė: „Aš nemanau, kad kuris nors iš mūsų dabar būtų čia, jei nebūtų buvę Kurto“. Tą patį mėnesį „Pearl Jam“ pradėjo siaubingą kovą prieš Ticketmaster (didžiausią bilietus parduodančią kompaniją Jungtinėse Amerikos Valstijose) dėl to, kad jie per brangiai parduodavo „PJ“ bilietus. 1994 metų gruodį „Pearl Jam“ išleido savo trečiąjį albumą „Vitalogy“, kuris staigiai pasiekė topų viršūnes ir išsilaikė ten penkias savaites. Dėl nuolatinių nesutarimų su kitais grupės nariais grupę paliko Dave Abruzzesse. Tai sukėlė kalbų, jog laisvą būgnininko kėdę ruošiasi užimti Dave Grohl ir kad gyvieji „Nirvana“os nariai įrašinėja kartu su Eddie. Tai sukėlė dar vieną žodžių karą - šį kartą Courtney Love (Kurto našlė) užsipuolė „PJ“. Eddie nekreipė į tai per daug dėmesio, pasakė tik tiek: „Karas buvo tik iš vienos pusės ir spėkite iš kieno...“. 1995-ųjų sausį Dave Abruzzesse buvo pakeistas nauju būgnininku Jack Irons, žmogumi, kuris kažkada subūrė visus vaikinus kartu. O tuo metu „Vitalogy“ jau buvo beveik penkiskart platininis, „Vs“ šešis, o „Ten“ net devynis! Tais metais „Pearl Jam“ koncertavo kartu su Neil Young, ir gavo Grammy apdovanojimą už dainą „Spin The Black Circle“. „Pearl Jam“ kurį laiką ilsėjosi ir dirbo prie savo individualių projektų, neišleisdami nieko naujo kartu. Tik 1996-ųjų rugsėjį grupė išleido naują albumą „No Code“. Jis nebuvo toks sėkmingas, kaip prieš tai buvę grupės albumai: per pirmąją savaitę jo buvo parduota „tik“ 350 tūkstančių kopijų. Paklaustas apie tai, Vedder atsakė: „Ačiū Dievui. Dabar mes galėsime būti nors kiek normalesni“. Su šiuo albumu, kaip ir su ankstesniais (išskyrus „Ten“), nebuvo išleista jokių vaizdo klipų ir jis nebuvo niekaip kitaip reklamuojamas. Taigi, Jungtinėse Valstijose „No Code“ parduota tik 1,4 milijonų per metus. Tačiau 1996-ųjų metų turas buvo kur kas sėkmingesnis, kupinas nuostabių pasirodymų visame pasaulyje. 1997-aisiais metais įvyko dar viena pertrauka - „Pearl Jam“ neišleido nieko naujo. 1998-ųjų pradžioje pasirodė penktasis grupės albumas „Yield“. Naujasis albumas taip pat nepasiekė multiplatininių pardavimų taip greitai, kaip pirmieji „PJ“ albumai, tačiau 1998-ųjų turas pritraukė daug daugiau dėmesio grupei. Prieš pat turą iš grupės pasitraukė būgnininkas Jack Irons, jį pakeitė nuostabus buvęs grupės „Soundgarden“ būgininkas Matt Cameron. Turas buvo įspūdingas, o „Yield“ pardavimo tiražai vis didėjo. Baigiantis turui, grupė nusprendė išleisti dar vieną albumą - tai buvo gyvo garso koncerto įrašas, pavadinimu „Live On Two Legs“. Nors 1997-ieji praėjo be jokių didesnių permainų, 1998-aisiais įvyko griausmingas „Pearl Jam“ sugrįžimas su dviem albumais ir įprastu Kalėdiniu singlu, kuris tapo tikru hitu Amerikos TOP chartuose. „Last Kiss“ buvo daina, kurią pamėgo visi. Be to, ši daina padėjo Pearl Jam uždirbti 10 milijonų dolerių, kurie buvo paaukoti Kosovui paremti. Po aktyvių 1998-ųjų metų „Pearl Jam“ pradėjo dirbti prie savo naujojo albumo, kuris buvo išleistas 2000-aisiais. Europoje albumas greitai pasiekė topų viršūnes, o pasaulinis turas buvo itin sėkmingas. Viskas atrodė idealu, bet tuomet Roskildės festivalyje įvyko tragedija - per „Pearl Jam“ koncertą žuvo 9 žmonės. Grupė atšaukė artimiausius pasirodymus Europoje ir svarstė galimybę daugiau niekada nebegroti koncertuose, bet, laimei, po mėnesio jie pratesė savo turą Amerikoje. Tais pačiais metais buvo išleistas pirmasis „Pearl Jam“ DVD, į kurį buvo įtrauktos gastrolėse JAV gyvai atliktos dainos. „Pearl Jam“ vėl nutilo ir pasirodė tik 2002-aisiais su nauju albumu „Riot Act“ . Net ir pripažintas visame pasaulyje bei balansuojantis ties "klasikų" apibrėžimu, amerikiečių kvintetas tebenori maištauti. Apie tai nedviprasmiškai kalba ir septintojo albumo pavadinimas, taip pat jame skambantys kūriniai. "Riot Act" viršelį puošia karalių-skeletų figūrėlės - tai žmogaus-gamtos užkariautojo ir tarpusavio vaidų kurstytojo simbolis. Visuomet gauni tai, ką turi gauti... Išlikdami ištikimi savo grunge'inei estetikai, „Pearl Jam“ vyrai stengiasi, labai stengiasi: "purvinos" gitaros pražįsta klasikinėmis heavy metal'o soluotėmis, kolektyvo melodijos - country muzikos spalvomis, energingi "gabalai" - jausmingomis baladėmis. Albumas buvo palankiai įvertintas kritikų bei fanų. 2003-aisiais sekė koncertinis turas po Jungtines Amerikos Valstijas, kuris, kaip ir visi prieš tai, buvo itin sėkmingas. Tais pačiais metais pasirodė antrasis „Pearl Jam“ DVD - tai nuostabaus koncerto New York‘e įrašas. Ir štai 2004-aisiais metais grunge pionieriai studijoje įrašo ir išleidžia savo aštuntąjį albumą „Lost Dogs“, padarydami puikią staigmeną savo ištikimiausiems fanams. Į albumą įtrauktos dainos, sukurtos įvairiu laikotarpiu, per visą grupės gyvavimo istoriją: tai dainos, nepatekusios į albumus, arba jų B-pusės. Eddie Vedder, kurdamas savo tekstus, rašydamas apie tai, ką mato ir jaučia, ir apie tai dainuodamas, tapo visos kartos balsu. Per visą savo gyvavimo laikotarpį, grupė išliko ištikima savo stiliui, savo gerbėjams ir, svarbiausiai, sau. Eddie vieną kartą pasakė: „ Mes neieškome finansinės naudos ir nepriimame ja paremtų sprendimų. Mes nenorime daryti to, kas mums atrodo neteisinga“. Belieka įsiklausyti į „Pearl Jam“ tiesą ir laukti naujų jos apraiškų.