Visą glam'o muzikai dėkingą dešimtmetį "Poison" mėgavosi svaiginančiu populiarumu ir tik tokios grupės kaip Def Leppard ir Bon Jovi pardavė daugiau įrašų už "Poison". Jų užvedančios dainos jau buvo tapę vakarėlių himnais, o nuostabios baladės virpino žmonių širdis. Grupė leido vieną hitą po kito, garsėjo nepaprastais šou scenoje. Nors jų sėkmė nebuvo ilgalaikė, bet niekas negali paneigti to, kad "Poison" paliko neišdildomą pėdsaką to laiko muzikoje.

Kadaise pasivadinusi "Paris", "Poison" buvo įkurta vokalisto Bret'o Michaels'o, bosisto Bobby'io Dall'o ir būgnininko Rikki'io Rockett'o. Po išvykimo iš Harrisburg'o į Los Andželą grupė pakvietė gitaristą C.C. Deville'ą groti kartu. Grupė pasirašė kontraktą su "Enigma Records" ir išleido savo debiutinį albumą "Look What the Cat Dragged In". Visi albumo singlai papuolė į top dešimtuką. "I Want Action", "Talk Dirty To Me" ir "I Won't Forget You" susilaukė nepaprastos sėkmės, o per vienerius metus buvo parduota du milijonai "Poison" debiutinio albumo kopijų.

Nors pirmasis albumas dar buvo ganėtinai populiarus, 1988-aisiais "Poison" išleido antrąjį albumą, pavadinimu "Open Up & Say...Ahhh!". Šis albumas turėjo nepaprastai didelę komercinę sėkmę, o tokie singlai, kaip "Fallen Angel", "Nothin' But a Good Time" ir "Every Rose Has It's Thorn" tapo vienais didžiausių grupės hitų. Po labai sėkmingo turo su David'u Lee Roth'u 1990-aisiais grupė sugrįžo į studiją įrašinėti trečiojo albumo "Flesh and Blood". Albumas, kuriame buvo linksmasis "Unskinny Bop" ir sentimentalioji "Something To Believe In", vėlgi susilaukė didelės sėkmės. Vėliau grupė leidosi į turą, kurio metu įrašė dvigubą savo didžiausių hitų "gyvai" ir keturių naujų studijinių dainų albumą "Swallow This Live". Grupė pradėjo paslaptingai byrėti, kai grupė koncertavo "Unplugged". Po šio šou grupė smarkiai susiginčijo užkulisiuose.

Netrukus po "Swallow This Live" išleidimo grupė atleido C.C.Deville'ą dėl jo vis didėjančio potraukio narkotikams ir alkoholiui. Jį pakeitė Richie Kotzen'as ir 1993-iaisiais "Poison" išleido ketvirtąjį studijinį albumą "Native Tongue". Šis albumas, kaip ir jį pristatantis singlas "Stand" buvo komerciškai nesėkmingas. Kotzen'as turo metu buvo atleistas ir grupė priimė dar vieną gitaristą - Blues'ą Saraceno'ą. 1996-aisias grupė įrašinėjo penktąjį studijinį albumą, tačiau jis buvo atidėtas ir vietoj jo buvo išleistas "Greatest Hits: 1986-1996". 1996-ųjų pabaigoje Saraceno išėjo ir sugrįžo C.C.Deville'as. 1999-aisias grupė surengė sėkmingą sugrįžimo turą ir "Crack A Smile" buvo galutinai įrašytas. Netrukus sekė "gyvas" albumas "Power to the People". Albumo turas buvo greitai nutrauktas dėl sunkios Dall'o nugaros traumos ir grupė padarė pusės metų pertrauką. Per tą laiką jis atgavo formą, grupė sugrįžo į studiją ir įrašinėjo "Hollyweird", kuris buvo išleistas 2002-ųjų vasarą. Sekantis turas buvo pavadintas "Nostalgia Experience" ir finansuojamas "VH1".