"Radiorama" - viena pačių ryškiausių "Italo disco" stiliaus grupių, karjeros viršūnėje buvusių 9-ajame dešimtmetyje. Jos prodiuseris ir pagrindinis vokalistas - pats sėkmingiausias Italijos ir vienas pačių produktyviausių (kartu su Dieteriu Bohlenu) Europos muzikos prodiuserių - Mauro Farina. "Radiorama" - garsiausias, bet tik vienas iš daugybės jo projektų, nes per kelis dešimtmečius trunkančią savo muzikinę karjerą šis prodiuseris-vokalistas-dainų kūrėjas-įrašų kompanijų savininkas yra sukūręs virš 1.000 dainų, kurių dalį įdainavo po įvairiais pseudonimais, o kitą skyrė savo prodiusuotiems atlikėjams, tarp kurių - gausybė kitų ryškiausių Italo disco atstovų.
Įdomu tai, kad “Radioramos” idėja nepriklauso Farinai. 1985 m. vokalistė Simona Zanini ėmė bendradarbiauti su prodiuseriu Aldo Martinelli ir po šiuo grupės vardu įrašė didžiulio pasisekimo sulaukusį kūrinį „Chance to Desire“, kurioje vyrišką partiją tuomet atliko dainininkas Hank‘as Shostack‘as. Iškart po pirmojo singlo, susidomėję "Radioramos" koncepcija, prisijungė „Factory Sound Studio” bei „Time Records“ savininkai ir prodiuseriai - Mauro Farina ir Giuliano Crivellente, kurie, šefuojant Paolo Gemma ir Marco Bresciani, adaptavo ir toliau vystė grupės skambesį, tapusį išskirtiniu Italo disco scenoje. Nuo to momento dueto vyriškas partijas perėmė pats Farina (kuris dainavo jau nuo 8 metų, buvo kelių grupių nariu ir kartu su Crivellente išleidęs daugybė populiarių singlų).
Pirmasis naujos sudėties "Radioramos" singlas buvo „Desire“ (pagal tikrą istoriją apie maniaką, Florencijoje puldinėdavusį įsimylėjelių poreles), kuris tapo didžiuliu hitu, vėliau vos su kelių mėnesių pertrauka sekė naujas pluoštas įspūdingų dainų, lydimų videoklipais – „Hey Hey“, „Vampires“, „Aliens“ ir „Yeti“, kurie labai išpopuliarėjo Kanadoje, Japanijoje, Korėjoje, Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Skandinavijos šalyse, Meksikoje, Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje ir buvo parduoti šimtais tūkstančių kopijų, 1986 m. pasirodė ir didžiulio melomanų dėmesio susilaukęs albumas "Desires And Vampires". Daina “Aliens“ pakliuvo į visus Europos šalių dešimtukus ir tapo grupės „vizitine kortele“. Grupė išsiskyrė iš kitų tipiškų "Italo disco" stiliaus grupių ne tik dviem stipriais, emocingai dainuojančiais vyro ir moters balsais, bet ir tik jiems būdingu galingu skambesiu, pulsuojančiu jėga, energija ir „atmosferiškumu“.
2-asis “Radioramos” albumas, taip ir pavadintas – “The 2nd album“, 1987 m. išleistas nuosavojoje kompanijoje „Radiorama Records“, sulaukė dar didesnės sėkmės. "Radiorama" įsigijo ypatingai dideles armijas fanų Europoje, Pietų Amerikoje ir Azijoje (ypač Japonijoje, kurioje dar ir dabar daugumoje radijo stočių nuolat pagroja vieną ar kitą ankstesnės kūrybos "Radioramos" dainą). Ties 3-iuoju Radioramos albumu "The Legend" (1988) išryškėjo grupės autorių tendencijos keisti skambesio stilių ir ritmą bei pagrindines partijas perduoti moteriškai dueto pusei, kas sukėlė didelį gerbėjų nepasitenkinimą.
Nuo 1988 m. pabaigos prasidėjo naujas M. Farinos kūrybinis periodas "energetic eurobeat" stiliuje, kadangi tuo laiku disco jau ėmė prarasti populiarumą. M. Farina pradėjo dirbti “Asia Records”, nukreipdamas savo potencialą pagrinde į Azijos rinką, ypatingai į Japoniją. Čia karaliavo "Japanese High-Energy" ir "Eurobeat" – greito ritmo ir “supaprastinto” skambesio melodijos. Japonijoje Farinai atsivėrė tikras rojus; čia jis ėmė leisti be skaičiaus kūrinių, kurie iškart tapdavo hitais (savo po beveik kiekvienąkart skirtingais sceniniais vardais, ar kitų jo prodiusuotų atlikėjų). Tai buvo komerciškai labai teisingas žingsnis, bet, deja, kiekybės, o ne kokybės atžvilgiu.
Toks pasikeitimas ir naujo stiliaus populiarinimas negalėjo neatsiliepti “Radioramai”. 4-asis grupės albumas "Four Years After" (1989) buvo toks prastas, kad daugelis disco gerbėjų daugiau nieko nebenorėjo girdėti apie "Radioramą" - dar dėl to, kad Mauro Farina, kurio vokalas buvo “Radioramos” simbolis, beveik visiškai atsiribojo nuo dainavimo šios grupės kūriniuose (išskyrus netradicinę Italo disco stiliaus baladę “A Love Song”). Atrodo, kad patys prodiuseriai savanoriškai ėmė žudyti savo brangiausią “kūdikį”, nes dauguma muzikos mylėtojų laikė M. Farinos vokalą geriausiu Italo disco balsu, ir visų pirma dėl to, kad tai buvo “tos legendinės Radioramos balsas”. Farina taip pat beveik atsiribojo ir nuo "Radioramos" prodiusavimo. Šio albumo prodiuseriai - pagrinde Accatino, Baldoni ir Rosellini, kurių kompozicijos visiškai nepriminė melodingo "Radioramos" skambesio. Tais pačiais metais išleistas ir geriausių dainų diskas “The best of Radiorama”. 5-asis grupės diskas "The Fifth" (1990) buvo tik šiek tiek melodingesnis nei paskutinis, bet tai vis tiek jau nebebuvo senoji "Radiorama".
Maždaug tuo laiku Simoną Zanini pakeitė kita panašaus balso vokaliste Clara Moroni. O tuo metu Farina & Co. sėkmingai prodiusavo daugybę ritmiškos šokių muzikos, jungtos su smagiomis melodijomis ir madingais garso efektais, hitų. Tarp jų minimi be galo daug vardų (apytikriai 200) – vieni iš jų būdavo panaudoti vos vieną kartą, kiti dažniau: Alan Barry, Alan Barcklay, “Coo Coo”, Mike Hammer, "King Kong & Jungle Girls", Rick Fellini, Ricky Maltese, Joe Yellow, Jock Hattle, Mike Hazzard, Danny Keith, Malcolm J. Hill, Chester, Atrium, "Alphatown" ir t. t., kaip ir Mark Farina (beveik tikras, pilnas Mauro Farinos vardas), kuris išleido 2 solinius albumus. Specialiai Japonijos rinkai sukurta kompanija "F.C.F." (Farina - Crivellente - Fadinger) susilaukė triuškinančios sėkmės ne tik muzikos srityje (pardavė virš 18 milijonų įrašų), bet tapo prekiniu ženklu ir jos logotipas puikavosi ant lietsargių, alaus skardinių ar rankinių.
Nuo 10-o dešimtmečio pradžios „Radioramos“ vokalistais tapo Antonella Ferri ir Angelo Morales, o Mauro Farina visiškai atsiribojo nuo dainavimo “Radioramoje” (išimtis - 1992 m. daina "Aliens 2: The Nightmare"), Nuo 1993 m. grupė perėjo į M. Farinos įrašų kompaniją "21st Century Records". 1999 m. pasirodė 6-sis grupės albumas - "The World Of Radiorama", kuriame galima išgirsti pusę didžiausių grupės hitų bei naujų, kur kas melodingesnių dainų nei prieš tai buvusiuose albumuose, ir su šiuo albumu “Radiorama” susigrąžino savo gerą vardą.
7-ame, 2002 m. albume "Yesterday, Today, Tomorrow" galima rasti 6 naujas dainas šiuolaikiniame stiliuje ir 6 senųjų hitų remiksus, kuriuos M. Farina perdainavo naujai. Be 7 studijinių albumų, "Radioramos" dainos įtrauktos į daugiau nei 500 įvairiausių kompiliacinių albumų ("Italo Disco Hits", "Dance Classics", "Super Eurobeat", "80's Mania", "Megahits", "Hit Machine", "Eurodisco", "I Love Disco Diamonds" ir t.t.)
Nors "Radiorama" tapo legenda, daugybė faktų apie ją nežinomi arba tiesiog neišaiškinti. Pavydžiui, vienas paradoksaliausių, kad tie žmonės, kurie 9-ajame dešimtmetyje fotografavosi "Radioramos" albumų viršeliams ir plakatams bei filmavosi videoklipuose, visai nebuvo Mauro Farina ir Simona Zanini, o tik parinkti modeliai. Kodėl taip vyko ir niekas to nepastebėjo, ypač per koncertinius pasirodymus? Nes visi to laikmečio atlikėjai dainuodavo pagal fonogramą, todėl niekas netraktavo to kaip kažko labai neįprasto, ir tokia koncepcija toli gražu nebuvo vien šios grupės atveju (pakanka prisiminti "Milli Vanilli" skandalą). O savo pasirinkimą nefigūruoti viešai Mauro Farina grindžia tuo, kad paprasčiausiai buvo taip pernelyg užsivertęs daugybės grupių, atlikėjų ir projektų prodiusavimu, kad tiesiog neturėjo laiko pasirodymams, todėl su tokiu saliamonišku sprendimu jam tiesiog buvo palanku koncentruotis tik į kūrybą.
Įdomu tai, kad “Radioramos” idėja nepriklauso Farinai. 1985 m. vokalistė Simona Zanini ėmė bendradarbiauti su prodiuseriu Aldo Martinelli ir po šiuo grupės vardu įrašė didžiulio pasisekimo sulaukusį kūrinį „Chance to Desire“, kurioje vyrišką partiją tuomet atliko dainininkas Hank‘as Shostack‘as. Iškart po pirmojo singlo, susidomėję "Radioramos" koncepcija, prisijungė „Factory Sound Studio” bei „Time Records“ savininkai ir prodiuseriai - Mauro Farina ir Giuliano Crivellente, kurie, šefuojant Paolo Gemma ir Marco Bresciani, adaptavo ir toliau vystė grupės skambesį, tapusį išskirtiniu Italo disco scenoje. Nuo to momento dueto vyriškas partijas perėmė pats Farina (kuris dainavo jau nuo 8 metų, buvo kelių grupių nariu ir kartu su Crivellente išleidęs daugybė populiarių singlų).
Pirmasis naujos sudėties "Radioramos" singlas buvo „Desire“ (pagal tikrą istoriją apie maniaką, Florencijoje puldinėdavusį įsimylėjelių poreles), kuris tapo didžiuliu hitu, vėliau vos su kelių mėnesių pertrauka sekė naujas pluoštas įspūdingų dainų, lydimų videoklipais – „Hey Hey“, „Vampires“, „Aliens“ ir „Yeti“, kurie labai išpopuliarėjo Kanadoje, Japanijoje, Korėjoje, Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Skandinavijos šalyse, Meksikoje, Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje ir buvo parduoti šimtais tūkstančių kopijų, 1986 m. pasirodė ir didžiulio melomanų dėmesio susilaukęs albumas "Desires And Vampires". Daina “Aliens“ pakliuvo į visus Europos šalių dešimtukus ir tapo grupės „vizitine kortele“. Grupė išsiskyrė iš kitų tipiškų "Italo disco" stiliaus grupių ne tik dviem stipriais, emocingai dainuojančiais vyro ir moters balsais, bet ir tik jiems būdingu galingu skambesiu, pulsuojančiu jėga, energija ir „atmosferiškumu“.
2-asis “Radioramos” albumas, taip ir pavadintas – “The 2nd album“, 1987 m. išleistas nuosavojoje kompanijoje „Radiorama Records“, sulaukė dar didesnės sėkmės. "Radiorama" įsigijo ypatingai dideles armijas fanų Europoje, Pietų Amerikoje ir Azijoje (ypač Japonijoje, kurioje dar ir dabar daugumoje radijo stočių nuolat pagroja vieną ar kitą ankstesnės kūrybos "Radioramos" dainą). Ties 3-iuoju Radioramos albumu "The Legend" (1988) išryškėjo grupės autorių tendencijos keisti skambesio stilių ir ritmą bei pagrindines partijas perduoti moteriškai dueto pusei, kas sukėlė didelį gerbėjų nepasitenkinimą.
Nuo 1988 m. pabaigos prasidėjo naujas M. Farinos kūrybinis periodas "energetic eurobeat" stiliuje, kadangi tuo laiku disco jau ėmė prarasti populiarumą. M. Farina pradėjo dirbti “Asia Records”, nukreipdamas savo potencialą pagrinde į Azijos rinką, ypatingai į Japoniją. Čia karaliavo "Japanese High-Energy" ir "Eurobeat" – greito ritmo ir “supaprastinto” skambesio melodijos. Japonijoje Farinai atsivėrė tikras rojus; čia jis ėmė leisti be skaičiaus kūrinių, kurie iškart tapdavo hitais (savo po beveik kiekvienąkart skirtingais sceniniais vardais, ar kitų jo prodiusuotų atlikėjų). Tai buvo komerciškai labai teisingas žingsnis, bet, deja, kiekybės, o ne kokybės atžvilgiu.
Toks pasikeitimas ir naujo stiliaus populiarinimas negalėjo neatsiliepti “Radioramai”. 4-asis grupės albumas "Four Years After" (1989) buvo toks prastas, kad daugelis disco gerbėjų daugiau nieko nebenorėjo girdėti apie "Radioramą" - dar dėl to, kad Mauro Farina, kurio vokalas buvo “Radioramos” simbolis, beveik visiškai atsiribojo nuo dainavimo šios grupės kūriniuose (išskyrus netradicinę Italo disco stiliaus baladę “A Love Song”). Atrodo, kad patys prodiuseriai savanoriškai ėmė žudyti savo brangiausią “kūdikį”, nes dauguma muzikos mylėtojų laikė M. Farinos vokalą geriausiu Italo disco balsu, ir visų pirma dėl to, kad tai buvo “tos legendinės Radioramos balsas”. Farina taip pat beveik atsiribojo ir nuo "Radioramos" prodiusavimo. Šio albumo prodiuseriai - pagrinde Accatino, Baldoni ir Rosellini, kurių kompozicijos visiškai nepriminė melodingo "Radioramos" skambesio. Tais pačiais metais išleistas ir geriausių dainų diskas “The best of Radiorama”. 5-asis grupės diskas "The Fifth" (1990) buvo tik šiek tiek melodingesnis nei paskutinis, bet tai vis tiek jau nebebuvo senoji "Radiorama".
Maždaug tuo laiku Simoną Zanini pakeitė kita panašaus balso vokaliste Clara Moroni. O tuo metu Farina & Co. sėkmingai prodiusavo daugybę ritmiškos šokių muzikos, jungtos su smagiomis melodijomis ir madingais garso efektais, hitų. Tarp jų minimi be galo daug vardų (apytikriai 200) – vieni iš jų būdavo panaudoti vos vieną kartą, kiti dažniau: Alan Barry, Alan Barcklay, “Coo Coo”, Mike Hammer, "King Kong & Jungle Girls", Rick Fellini, Ricky Maltese, Joe Yellow, Jock Hattle, Mike Hazzard, Danny Keith, Malcolm J. Hill, Chester, Atrium, "Alphatown" ir t. t., kaip ir Mark Farina (beveik tikras, pilnas Mauro Farinos vardas), kuris išleido 2 solinius albumus. Specialiai Japonijos rinkai sukurta kompanija "F.C.F." (Farina - Crivellente - Fadinger) susilaukė triuškinančios sėkmės ne tik muzikos srityje (pardavė virš 18 milijonų įrašų), bet tapo prekiniu ženklu ir jos logotipas puikavosi ant lietsargių, alaus skardinių ar rankinių.
Nuo 10-o dešimtmečio pradžios „Radioramos“ vokalistais tapo Antonella Ferri ir Angelo Morales, o Mauro Farina visiškai atsiribojo nuo dainavimo “Radioramoje” (išimtis - 1992 m. daina "Aliens 2: The Nightmare"), Nuo 1993 m. grupė perėjo į M. Farinos įrašų kompaniją "21st Century Records". 1999 m. pasirodė 6-sis grupės albumas - "The World Of Radiorama", kuriame galima išgirsti pusę didžiausių grupės hitų bei naujų, kur kas melodingesnių dainų nei prieš tai buvusiuose albumuose, ir su šiuo albumu “Radiorama” susigrąžino savo gerą vardą.
7-ame, 2002 m. albume "Yesterday, Today, Tomorrow" galima rasti 6 naujas dainas šiuolaikiniame stiliuje ir 6 senųjų hitų remiksus, kuriuos M. Farina perdainavo naujai. Be 7 studijinių albumų, "Radioramos" dainos įtrauktos į daugiau nei 500 įvairiausių kompiliacinių albumų ("Italo Disco Hits", "Dance Classics", "Super Eurobeat", "80's Mania", "Megahits", "Hit Machine", "Eurodisco", "I Love Disco Diamonds" ir t.t.)
Nors "Radiorama" tapo legenda, daugybė faktų apie ją nežinomi arba tiesiog neišaiškinti. Pavydžiui, vienas paradoksaliausių, kad tie žmonės, kurie 9-ajame dešimtmetyje fotografavosi "Radioramos" albumų viršeliams ir plakatams bei filmavosi videoklipuose, visai nebuvo Mauro Farina ir Simona Zanini, o tik parinkti modeliai. Kodėl taip vyko ir niekas to nepastebėjo, ypač per koncertinius pasirodymus? Nes visi to laikmečio atlikėjai dainuodavo pagal fonogramą, todėl niekas netraktavo to kaip kažko labai neįprasto, ir tokia koncepcija toli gražu nebuvo vien šios grupės atveju (pakanka prisiminti "Milli Vanilli" skandalą). O savo pasirinkimą nefigūruoti viešai Mauro Farina grindžia tuo, kad paprasčiausiai buvo taip pernelyg užsivertęs daugybės grupių, atlikėjų ir projektų prodiusavimu, kad tiesiog neturėjo laiko pasirodymams, todėl su tokiu saliamonišku sprendimu jam tiesiog buvo palanku koncentruotis tik į kūrybą.