Richard Wagner (Richardas Vagneris; 1813 m. gegužės 22 d. Leipcige – 1883 m. lapkričio 13 d. Venecijoje), garsus vokiečių kompozitorius, muzikos teoretikas ir eseistas. Vienas didžiausių vokiečių romantinės operos kūrėjų.

Biografija 1828 m. muzikos mokėsi pas šv.Tomo bažnyčios kantorių Teodorą Vainlingą, nuo 1831 m. muzikos mokėsi Leipcigo universitete. 1834-1842 m. vertėsi sunkiai, dažnai gyveno dideliame skurde. 1834 – 1839 metais buvo Magdeburgo, Karaliaučiaus, Rygos muzikos teatrų chormeisteris ir dirigentas. 1839 – 1842 metais gyveno Paryžiuje. Šlovės sulaukė tik 1842 m. Drezdene. Nuo 1843 metų buvo Drezdene Saksonijos karališkosios operos dirigentas. Dalyvavo 1849 gegužės sukilime, kurį numalšinus pabėgo į Šveicariją. Vėliau trumpai apsistodavo Venecijoje, Liucernoje, Vienoje, Paryžiuje, Berlyne. 1864 m. susilaukė Bavarijos karaliaus Liudviko II palankumo, apsigyveno Miunchene. Karalius apmokėjo jo skolas ir toliau finansiškai jį palaikė. 1865 metais vėl grįžo į Šveicariją (iki 1872 metų gyveno Trybšene). Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Bairoite, kuriame 1876 metais atidarė muzikinį teatrą, kuriame statė savo operas. 1882 m. dėl sveikatos sutrikimų išvyko į Veneciją, kur ir mirė 1883 m. R. Vagneris kaip asmenybė vertinamas įvairiai, atsižvelgiant į jo įvestas muzikines ir dramatines naujoves bei demonstruotą antisemitizmą.

Kūryba Sukūrė 13 operų (dažniausiai vadinamos muzikinėmis dramomis): „Skrajojantis Olandas" (Der Fliegende Holländer, 1841; Lietuvoje pastatytas 1978), „Tanhoizeris" (1845, Lietuvoje pastatyta 1920), „Lohengrinas" (1848, Lietuvoje pastatyta 1926), „Tristanas ir Izolda" (1865), „Niurnbergo meisterzingeriai" (1867), tetralogija „Nybelungo žiedas“ (ją sudaro „Reino auksas“, 1854, „Valkirija“, 1856, „Zygfrydas“, 1857, „Dievų žuvimas", 1874), misterija „Parsifalis" (1882). Greta operų parašė simfoninės muzikos kūrinių (idilė „Zygfrydas“, 1870), instrumentinių pjesių, kūrinių chorui, balsui – operos – monumentalūs scenos kūriniai, pagrįsti vokalinės ir instrumentinės simfoninės muzikos sinteze; sukurtos pagal paties kompozitoriaus libretus. Joms būdinga mitologinė (legendinė) tematika, stiprių charakterių veikėjai, spalvingi gamtos paveikslai. Atsisakęs operai būdingų arijų ir ansamblių, R. Vagneris siužeto plėtotei vartojo ekspresyvų melodingą rečitatyvą, sudėtingą leitmotyvų sistemą, dažnai ir savarankiškus simfoninius epizodus. Parašė knygų istorijos, muzikos, teatro ir kitais klausimais („Menas ir revoliucija“, 1849; „Opera ir drama“, 1851; „Apie dirigavimą“, 1869; „Bethovenas", 1870), autobiografiją (1870).